Peršautas žiburinis

Peršautas žiburinis

Lietuvių mitologinė sakmė

Mynė mynėjai jaujoj, ir pradėjo sakyti kažkas, iš lauko įėjęs, kad žiburinis eina. Vienas sakąs:

– Aš nebijau, man parodykit!

Išėjo su revolveriu, pykšt ir peršovė. Peršovė, ir nieko, vėl įėjo.

– Man ir niekas nieko! – sako. – Jūs bijot, kodėl aš nebijau? Tokio velnio šūdo, – sako, – bijoti!

Ir visi mina.

Na, gerai. Pareina namo, pavalgo ir sugula. Sako, sugulė visi mynėjai – į aslą padėjo šiaudų ir sugulė. O šeimininkė nieko nežino. Tas vyras jos, šeimininkas, džiovina jaujoj linus. Tie parėję miega. Sumigo, šeimininkė skuta bulves prieštiekiui virti. Ji pamato – pro visus langus praeina žiburinis. Pagalvojo žadinti, bet nepažadino. Įėjo ir skuta vėl bulves. Tik sugrįžo tas žiburinis, tįst per langą ir pavirto į paną. Taip ranką užsidėjo ant akių ir eina per visus mynėjus žiūrėdama. Ir prie to. Priėjo prie to, kur šovė. Priėjo, abiem rankom taip dėliojo nuo galvos lig kojų. Vėl tįst per langą ir prapuolė. Ta šeimininkė ir iš krėslo išvirto.

Na, tai ji nualpusi guli, tie miega. Pareina šeimininkas, žibintu nešinas, žiūrėti, kodėl neateina minti. Parėjo žadinti mynėjus. Parėjo – tie tebemiega, niekas nežadino. Žiūri, kad prieštiekis dar nevirtas tebėra. Įeina į virtuvę – ta jo žmona tebėra nualpusi, asloj guli.

Visi mynėjai sušoko, nieko nežino. Sušoko, trina ją, atitrynė. O tas negyvas guli, kur šovė.

O kam ėjo šauti, kas kaltas?