Perkūno užtaisyta muškieta

Perkūno užtaisyta muškieta

Lietuvių mitologinė sakmė

Vienąsyk žmogus, medžiodamas laukuose, pamatė, kad iš po akmens išlenda vokietukas ir linkčiodamas subinę rodo prieš debesį, kurs baisiai griovė ir žaibavo. Medinčiui tuojaus puolė negera mislis į galvą, kad čion ne žmogysta, ale būtinai pikta dvasia... Jis su savimi turėjęs sidabrinį guziką, su kuriuom, muškietą užprovijęs, kaip pykšters į pačią vokietpalaikio subinę! – tik smala teškėdama pasiliejo!.. Paėjėjęs dar artyn prie to akmens, žiūri, kur būtų dingęs velniukas, ir susyk pamatęs ateinantį kitą medinčių, apsivilkusį su žalia mandiera, ant galvos su raudona kepuraite. Priėjęs sako: – Brolau, ko ieškai? – Čion mačiau nė šiokią, nė tokią žmogystą, kuri mėčydamasi prieš debesį subinę rodė. Mislydamas, kad ledakasis, nušoviau jį, bet nežinau, kur dingo... – Ačiū tau už tai labai gražiai, kad tu nušovei mano priešininką! Aš jau jį vaikausi septinti metai, o niekaip negalėjau pagauti! Duok gi man savo muškietą – aš tau ją užprovysiu už teip didę geradėjystę, kad tau dar geriaus sektųsi. Ale į vidų muškietos nežiūrėk, ką aš įdėsiu... Pasakęs atsisveikino ir nuėjo savo keliu Perkūnas. Tam žmogui dabartės baisiai sekėsi medžioti! Jam muškietą nereikėjo nė provyt! Būdavo, į ką užsimanys šauti, tas sukrisdavo ant žemės! Teip dar per ilgą laiką nusibodę jam nepažiūrėjus į muškietą. Pažiūrės į vidų – randa tik žiupsnį suodžių... Ale potam ir medžioklė jam jau kiaurai nusisekė!..