Piemenėlė Luponių pilelėj

Piemenėlė Luponių pilelėj

Lietuvių liaudies padavimas

Nuo Šiaulių ant Gruzdžių šalia kelio yra sodžius Luponiai. Vidury sodžiaus yra už trobas ir visus medžius aukštesnis kalnas, vadinamas Luponių kalnu. Netoli kalno yra nedidelė upelė ir ta vadinasi Luponė. Tas Luponių kalnas ir šiandie (1889 metais) tebėra. Matomas daiktas, jog buvo piliakalnis, nes abu galai aukštesni. Jo pamatai užima trijų pūrų sėjimo vietą, o ant viršaus pasėja pūrą javų.

Pas vieną gaspadorių tarnavus nedidelė piemenėlė, o rudenį nesugebėjusi javų kulti, už tai gaspadorius supykęs ir išmetęs ją iš klojimo pro duris laukan. Paskum žiūri – tos mergičkos nebėr. Ir nebėr visas tris dienas. Po trijų dienų atsiradus. Klausia:

– Kur tu buvai pražuvus?

Ši sakanti:

– Luponių pilelėj buvau.

– Tai kaip tu ten nuėjai?

– Gi kai mane gaspadorius išmetė iš klojimo, aš verkiau, tai atėjo toks ponaitis ir nusivedė mane.

– Tai ką tu ten dirbai?

– Gi pristatė riešutų malt – nepamaliau, statė žvirgždų grūst – nepagrūdau, ir paleido mane.

– O daugiau žmonių ten ar yra?

– Yra daug: vieni grūda, kiti mala.

Kitą kartą ten girdėdavo ir gaidį giedant tam Luponių kalne. Sakė mano tėvas.