Pieno aitvaras

Pieno aitvaras

Lietuvių mitologinė sakmė

Mano pusseserės buvo. Jos išėjo dviese į Kalvariją. Ir užėjo į vieną ūkį pernakvoti. Šeimininkė veda jas gulti į svirną. Įvedė, paguldė ir sako:

– Miegokit, rytmetį aš ateisiu pažadinti.

Sako, kad pradėjo sau vidurnaktį kažkas vemti: kliokt-tekšt tekšt tekšt! Kliokt-tekšt tekšt tekšt!

Ta pabudo, sako:

– Ar junti, kas ten dedas?

Sako:

– Juntu.

Jau pradėjo bijoti – kas ten dedas svetimoj pastogėj. Paskui nustojo. Jos vėlai užmigo.

Ateina šeimininkė rytmetį, sako:

– Kelkitės, svečiai, išviriau pusrytį, pavalgysit.

Mes, sako, išeinam į priesienį – gelda padėta pasieny ir kad tiek varškės toj geldoj, pilna prikliokinta! Mes viena kumšt į pašonę, antra kumšt, kad nieko vietoj varškės gelda padėta. Pareinam į trobą – pyragiukų ant stalo skaniausių, grietinės.

Kad, sako, būtumėm galėjusios nors vieną pyragiuką praryti – tiek, sako, pasidarė šleikštu. Kai išėjo eiti, prisišneko, kiti joms sako: – Nenuostabu – jie iš to gyvena.