Po audros

Po audros
Ona Pleirytė-Puidienė

Vaidilutė, Audroms Siaučant: apysakos, „Spaudos Fondo”, Kaunas 1931.

Po audros

Aidėjo žavingi laisvės himnai... Sieią užbūrė svajojimai... Drąsūs, jauni, kupini vilties ir pasìtikėjimo tąja neapčiuopiama galia, kuri pastūmėjo mus visus į neiygią kovą su galingu priešu...

Del laisvės, lygybės, brolybės puolėme į kovą su milžinu galiūnu pigmėjai, liliрutаi, supančiodami jo galią savo pasiryžimų siūlais...

Ir apsvaigome, kaip vaikai, pasakingąjį tinklą užmetę... Žavingieji laisvės šūkiai užbūrė mūsu sielas... Pervertę milžiną tikėjome skaisčiai giedrai...

Užburti nepastebėjome ateinančios audros... Nepajutome, kaip galiūnas priešas pakilo, sudraskydamas mūsų vaikiška siūlų tinklą‚ ir pakilęs perbloškė mus pačius...

Vaikais būdami šokome į nelygią kovą ir daug vaikų žuvo toje kovoje...

Nutilo laisvės himnai... Aidėjo iaidotuvių maršai...

— — — — — — — — — — — — — — — — — — — —

Miestas, nuo kurio began, liko toli, toli už manęs. Ėjau plačiu, smėliuotu vieškeliu... Ėjau be tikslo, be nuovokos... Bėgau nuo slogių minčių, kurios sugniaužė širdį... nuo beviltiškumo... pati nuo savęs...

Bekraštė nusiminimo banga prislėgė davasią, siausdama pašėlusia audra ро krūtinę. Žmonijos neišmatuojamos skriaudos, varge skęstančių minių dejavimai, pasiryžimų bejėgiškumas, apsivylimai... Visa, kas buvo pergyventa... visa, kas žuvo, persekiojo vaiduokliu šešeliais — — — berods, nebeliko nieko, — nei kuo betikėti, nei ko betrokšti, besvajoti...

Ties kryžkeliu pasukau į kairę ir ėjau toliau siauručiu, žole apžėlusiu takeliu per dirvas. Nuo žydinčių pievų dvelkė jauki vėsa, supinta su žiedų aromatu; lengvučiu šydu draikėsi miglos... Čirpė pievų svirpliai, pelkėse dūdavo pasislėpęs dūdutìs, laukuose klykštavo pempės...

Pasaulis, gamta gyveno paprasta buities eisena... Berods, nieko nebuvo, nieko neatsitiko, — nei dangus, nei žemė su žydinčiom pievom, nei visi kiti gyviai nieko nepergyveno, nematė...

Tik mano krūtinėje šėlo ilgesio ir maišto jausmai. Čia vėl dejavimai, neribota tuštuma, о ausyse tebeskambėjo — čia Marseliezos aidai, čia kovos pergalės himnai, čia šūvių trenksmaì, čia žūstančių klyksmai...

Iš po kojų, kur tik myniau, berods, tryško kraujas, kuriuo buvo permirkusi mano gimtinės žemė. Tose vietose, kuriomis ėjau, žuvo neviena karšta, jauna širdis, — nevienas draugas vaikas, nes veik vaikais būdami išėjome į nelygią kovą...

Pasiekiau kapus. Jų aptvarą sudarė žole apžėlęs žemės pylimas. Įėjau pro perkasą — vartus. Tuojau iš kairės, išsirikiavo mano draugų kapai, deja, iš nedidelio purpuru žydinčio kalnelio, ро kelių mėnesių nebuvimo, radau ilgą „Brolių kapą“, kuriame ilsėjosi laisvės karžygiai, savivalės aukos...

— — — — — — — — — — — — — — — — — — — —

Pirmutinė atsigulė čia Elza, jaunutė, devyniolikos metų mergaitė, tačiau suspėjusi išgyventi šiurpiausius gyvenimo smūgius. Septintos klasės gimnazistė buvo sugauta miške per mitingą ir kazokų apkulta, ро policijos urvus isvalkiota, jmesta į kalėjimą. Ten metus išbuvusi įgavo džiovą пе vien del to, kad sėdėjo kalėjime, bet kad buvo kamuojama, nes iš jos reikalavo išduoti kitus draugus.

Pirmą kartą pamačiau ją naktį, kada draugai slaptu keliu iš kalėjimo išplėšę atvežė ją pas mane — разlėptì. Išbalusi virpėjo visa, kaip ir aš, ir ilgai bailiai dairėsi po mano kambarį. Draugams išėjus, stovėjo ilgai nesijudindama iš vietos ir plačiai pravertom akim žiūrėjo į vieną tašką, kur nebuvo nieko. Ką ji manė?... Gal vis dar netikėjo, jog laisva?... Gal vis dar vaidenosi kalėjimo urvas?... Norėjau į ją prabilti ir nežinojau, kas pasakyti. Atsisėdau kampe ir sunkios tylos prisiėgta žiūrėjau į juodą, už lango, naktį...

Tylėjome ilgai. Paskiau ji atsikvėpė visa krūtine, ramiu žingsniu priėjo prie stalo, sudribo kedėj ir, galvą į sunertas rankas atrėmusi, skaudžiai pravirko. Prišokau prie jos... tik ir vėl žodžių neatsirado; jai jų ir nereikėjo, nes jos ašaros buvo jos pačios paguoda. Ir ką aš galėjau jai pasakyti? Glosčiau tiktai jos aukso plaukus, ir pasidarė ji man be galo artima, suprantama.

Kaip ūmai pravirko, taip staiga nutilo ir neapsakomai gražias, kaip dangus, akis į mane pakėlusi griežtai, tvirtai pratarė: — „Kerštas skriaudėjams!...“

Neatsakiau ničnieko.

Gyvenome ir dirbome drauge neilgai. Išskyrė revoliucìjos audros, išblaškydamos po įvairias vietas. Nesimatėm ir negirdėjome apie save arti dvejų metų. Paskutinį kartą pamačiau ją gatvės purvyne, kruviną ir... nebegyvą.

Buvo ankstybas pavasaris, ir karštai virė išsivadavimo kova. Puikuoles Alpes palikusi, atskridau į talką su šviesia pergalės viltimi, su jaunais troškimais. Rytų vėjai atpūsdavo į Keturių Kantonų ežero krantus jaukią laisvės melodiją, kuri viliojo širdi, žavėjo protą...

Skardūs šūvių trenksmai nutraukė sapnus... Šiurpi apsivylimo banga ledu sukaustė širdį...

Girtų kazokų pulkai šaudė į gatvėmis einančių demonstrantų minias... Vienur, kitur... Kada į didžiausią aikštę su draugais nuvykau, nei minios, nei kazokų nebebuvo... Keliolika sužeistų ir keletas lavonų... jų tarpe viena moteriškė...

Pasilenkiau ant jos lavono; sustingusioj rankoj tebelaikė raudoną vėliavą su baltu užrasu: „Kerštas skriaudėjams“... Vėliava gulėjo ant veido ir krūtinės. Kaži kieno ranka pakėlė raudoną medžiagą.

— Elza!...

Tai buvo ji pati. Tos pačios didelės mėlynos akys žiūrėjo į mane, tiktai... taip šaltai, baisiai...

— — — — — — — — — — — — — — — — — — — —

Vaidenosi didelė kraujo bala...

Тą kraują, dar neataušusį, bučiuoja sena, pamišusi iš skausmo moteriskė...

Motina... Vargšė Alfredo motina...

Ir nūn, berods, tebestoviu toje vietoje, kur mane anuomet šūvio trenksmas prikalė... Stoviu prisiglaudusi prie šaltos namo sienos, matau tą kraują, tą moteriškę, kuri klykia galvą į šaligatvio plytas daužydama, ir jaučiu kaip tada... kraujas stingsta gyslose...

Grįžome drauge iš susirinkimo, kurs buvo miške, toli už miesto. Nesisekė tą dieną, — jau antrą kartą turėjome išsiskirstyti kazoku užtikti.

Vos spėjome ištrūkti, ir kada pavojui užėjus kiekbvienas skubėjo išnešti savo gyvybę, jis priėjo prie manes ir paprašė atiduoti visa, ką prie savęs turėjau.

— Del ko? — paklausiau.

— Man bus lengviau paslėpti, — atsakė pakartodamas savo prašymą.

Atidaviau pluoštą hektografu otų proklamacijų.

Toliau ėjome tylėdami ilgu, giliu grioviu tarp pievų ir dirvų. Juo priėjome iki vieškelio, gale miško. Išlipę į vieškelį atsikvėpėm lengviau, nes tiršti dulkių debesys, sukelti raitelių pulko, ten arčiau miesto, ramino mudu, — priešo už nugaros nebebuvo.

Nuvargusi atsisėdau ant akmenų krūvos, sukrautos šalia kelio. Buvo puikus vidurvasario laikas. Leidosi saulė neapsakomai gražiai puošdama savo varsomis ramų Lielupės vandenį, kurs bėgo veik salimais. Ta tyli gamtos ramybė ramìno ir žmogaus nuilsusią sielą, liedama į ją lyg vilties nektaro, lyg abejojimo — nuovargio nuodų.

Mano draugas sėdėjo tylėdamas, kaip visuomet nedrąsus ir liūdnai susimąstęs žiūrėjo tolumon. Pažvelgiau į laikrodį — baigėsi aštunta valanda.

— Iki miestui dar du varstu, turime paskubėti, Aliredai... dar vienas dalykas reikia atlikti.

— Reikia, bet tamsta tokia pavargusi.

— Pavargti neturim tiesos.

— Dar ne, bet gal ateis diena, kada galima bus pasilsėti.

— Ateis, Alfredai! ateis!...

Pasiekėm miestą. Jis turėjo nueiti pas vieną draugą ir laukti manęs sutartoje netoli jo namų vietoje. Aš turėjau atnešti jiems pinigų, kuriuos jie dalydavo kas vakaras streikuojantiems darbininkams.

Jau iš tolo pamačiau juos besėdinčius liepų alėjoje ant suolo ir ėmiau sparčiau žingsniuoti. Pamatę ir jie pakilo ir paėjėjo į mane. Beliko tik kryžiškai pereiti dviejų gatvių sankryža.

Staiga už nugaros sušuko „stoj“! — Draugai atsisuko ir ėmė eiti į priešingą pusę. Aš krūptelėjau ir atsigrężlau. Į mane ėjo skubiai du miestsargiu ir antstolis; jų rankose buvo revolveriai.

Akimirksnį akys nebematė nieko... Šūvis, — vienas, kitas. Kulkos praūžė pro mano galvą, pro mane prabėgo miestsargis, šaudamas dar kartą. — Krito Alfredas.

Surikau ir bijodama apsvaigti prisiglaudžiau prie namo sienos.

Mačiau dar, kaip pargriuvęs Alfredas silpna ranka iškėlė revolverį... pribėgęs antstolis iššovė dar kartą, ir jis išsitiesė.

Toliau nebeatmenu nieko. Kada mintys prasiblaivė, Alfredo toje vietoje nebebuvo. Stovėjo susirinkusi žmonių minia, o kraujo klaną bučiavo pamišusi moteriškė.

Baisus akmuo slėgė krūtinę, nervingas šiurpulys purtė visą kūną...

Dviem dienom praslinkus mačiau jį paskutinį kartą. Gulėjo karste, skendo visas tarp žolynų ir raudonų kaspinų. Veidas nors perbaltas, bet toks pat ramus, veidas to paties Alfredo, kurs prieš trejus metus su tokia drąsa imdavo atsišaukimų lapus užantin, susikišęs bėgdavo į fabriką. Tik gili, rausvai melsva žaizda aukščiau dešiniojo antakio žiūrėjo baisiai, kerštingai...

Palaidojom jį šalia Elzos, ir, kada sustyrusios žemės gabalėliai tyliai vaitojo, atsimušdami į jo karstą, rodėsi man, kad drauge su juo laidojau dalį mano darbų ir įsitikinimų...

Ir rodėsi man, kad be reikalo tas duobes kasame...

Praėjo metai, kaip nebelankiau savo draugų kasame... Per tuos metus išaugo didelis ilgas kapas. Kovotojų krito daug, ir visus juos glaudė vienas kalnelis.

Ir vėl toks, kaip anuomet šiltas, jaukus vasaros vakaras, tiktai aplinkui kurčia, slapta kapų tyla... Vien kapai ir pralaimėtų kovų šešėliai...

Pailso siela... leško atilsio — giedros po audrų...

Pristigo vilties ir troškimų, kuriuos jie visi nuneše su savim... Baugina pergyventų audrų atminimai...

Štai vėl matau aną kraujo klaną, ten gatvėje... Matau aną motiną, pamišusią iš skausmo, ir daug kitų vaizdų, nuo kurių lūžta dvasia, kyla abejojimai...

Tylu, ramu kapuose. Atilsis ir sapnas slankioja tarp kryžių — ramybė tame ilgame kape pamiškėje, po kuriuo ilsisi ir draugai, ir tolimi amžinu, ramiu miegu. Niekas nebedrumsčia jų — nei likusiųjų nuovargis, nei žūstančių kančios, nei jų motinu ašaros...

Temo. Raudonas lyg krauju pasruvęs dangaus skliautas jau blyško, užleisdamas vietą pilkai nakties varsai. Kur-ne-kur sumirgo žvaigždės, šaltai žiūrėdamos į atvėsusią žemę.

Ramiai ir liūdnai žydėjo mirusiųjų daržas tarp aukštų medžių ir juodu kryžių... dar liūdniau svyravo trys belapiai beržai, ties „Brolių kapu“. Tai tie beržai, ties kuriais šaudydavo pasmerktuosius. Jų balti stuobriai juodavo apsijuosę sudžiūvusia žaizda — tai ta vieta, kurią perverdavo kulkos kartu su žūnančių širdimis. Ir medžiai mirė drauge su tais, kurie ро jais žuvo. Tik tebestovėjo lyg vaiduokliai liūdnai linguodami savo sausas šakas.

Grįžau tuo pat keliu nakties šešėlių apsupta... Berods, nutilo siautusi krūtinėje audra... Lyg kad vėl budo sieloje tartum viltis, tartum noras kovoti...

Ties manimi nakties ūkanose dunksojo miegąs miestas, remdamas į dangų juodus fabrikų kaminus ir aukstus bažnyčių bokštus. О ten toli, rytuose, veržėsi į naktį aiški šviesos juostelė, žadėdama gražų giedrą rytojų.

Mintauja
1906.