Poetas

Poetas
Vytautas Mačernis

Parašytas 1943 m. kovo 11 d. Šarnelėje.

Kai eina jis minioj išvargęs ir nuleidęs galvą,
Bent kiek palinkęs priekin, nedrąsiu žingsniu,
Ir kai iš veido jo negyvo ir bespalvio
Dvi akys žvelgia tolin žvilgsniu beprasmiu, –

Praeivių veiduose matyti lengvas pašaipos šešėlis
Ir pranašumo jausmo pagimdyta šypsena.
Ir užgaulingi žodžiai lydi jį… kol lyg fantomas pasikėlęs
Jis vėl išnyksta gatvių tamsoje.

Bet būna dienos, kai galingų rampų spinduliuos
Jis atsiranda vėlei prieš tą pačią minią,
Ir, rodos, perkeistas nežemiškos šviesos,
Jau nebe savo skausmą, nebe savo laimę mini.

Paženklintas nutilusių žmonių susikaupimo,
Virš jų iškeltas begalinio skausmo įtampos,
Jis kalba. Ir jo žodis, suvaldytas ir aprimęs,
Plasnoja laisvas virš minios.

Sujungdamas visus į vieną šeimą
Kaskart stiprėjančia gaida,
Tas žodis, juos padegdamas, ateina
Ir puldamas tarsi audra.