Poeto svajonės

Poeto svajonės
Zigmas Gaidamavičius-Gėlė

Eilėraštis parašytas 1910 m.

I

Žiemos vakaras... Laikas svajonių,
Laikas meilės puikiųjų sapnų,
Kur palengvina naštą dejonių
Ir vargus tėvynainių senų...

Nors už lango audra ir vaitoja
Ir demoniški girdis balsai, –
Bet žiaurus nuliūdimas nustoja
Mano sielą kankinti visai...

Taip ramu ant širdies pasidaro...
Ir svajoti, svajoti plačiai
Mane jėgos nežinomos varo
Prie ugnelės, kur dega skaisčiai...

II

Štai ir sėdžiu prie židinio vienas...
Linksmai dega ugnelė laisva,
Ir bakūžės apynuoges sienas
Ji bučiuoja šviesaite rausva...

Taip tylu... Tik svirplys rūpestingas
Nenustoja už krosnies tratėt,
Lyg vis ilgis šviesos, nedėkingas,
Ir negali tyliai patupėt...

Sėdžiu vienas, ir puikios svajonės
Mano sielą žavėja bailiai,
Žaidžia mintys iš Febo malonės,
Glamonėja krūtinę tyliai...

III

Už liūliuojančių jūrų ir girių,
Man vis rodos, kad stovi pilis,
Kur ant kaulų senų didžiavyrių
Išaugino gėles užmirštis.

Nyksta skurdžios varguolių svajonės,
Laimė šypsos nedrąsiai, bailiai, –
Ir vaizduotė šioj savo klajonėj;
Sužėrėjo naujais spinduliais.