Pono pažadai
| Pono pažadai Petras Cvirka |
|---|
| Pasaka iš rinkinio „Nemuno šalies pasakos“, pirmąkart išleisto 1948 m. Kaune. |
Gyveno vienoje šalyje didžiai nedoras ir suktas bajoras. Savo žmones jis, kaip įmanydamas, skriaudė. O buvo toks linksmas vaikinas, kuriam ponas tris metus algos nemokėjo. Eina kartą vaikinas paupiu ir susitinka žmogų. Klausia jis žmogų:
– Ar iš toli?
– Iš kelio galo.
– Ar nematei akmenio plaukiant? – vėl klausia.
– Mačiau, dar ir girnos ant akmens uždėtos, ir tos plaukia.
– Na, gerai! Nors tu ir be ratų, bet ne pėsčias: būsime draugai, – sako vaikinas. – Eisime mudu pas tą šėtoną bajorą. Pirmuoju aš įeisiu ir, ką prikalbėsiu bajorui, tu paskiau atėjęs žinosi ką sakyti.
Atėjo į bajoro dvarą vaikinas ir sako jam:
– Pone, už tris metus darbo man algos nesumokėjai, tai nors alumi pavaišintumei.
– Neturiu, – sako bajoras, – miežiai šįmet neužaugo.
Vaikinas, žinodamas bajorą esant gobšą ir vėplą, sako jam:
– O aš neseniai buvau pas gimines, bajoro Aldadriko dvaruose – tai bent miežiai užaugo: iš vienos varpos grūdų dvylika bačkų alaus padarė.
– Negali būti! – pašoko bajoras, – siųsiu tarną pažiūrėti, ar teisybė.
Išjojo tarnas ir susitinka vaikino draugą.
– Iš kur, žmogau?
– Iš to paties krašto! – sako žmogus.
– Ar nežinai, kaip ten miežiai užaugo?
– Nežinau, nemačiau, kai alų darė. Tik mačiau, kai kirto miežius: dešimt vyrų su kirviais per tris dienas visus miežius nukirto.
Davė tarnas tam žmogui dešimt auksinių, kad jis į dvarą nueitų ir jo ponui savo žodžiais pakartotų.
Parjojo tarnas į dvarą, o ponas ir klausia:
– Ar teisybė?
– Teisybė, mielas pone; dar ir žmogų iš to krašto atsivedžiau.
Noroms nenoroms bajoras turėjo nusileisti, tik norėdamas kuo greičiausiai neprašytais svečiais atsikratyti, jis ir sako vaikinui:
– Kitąmet ateik, aš tau už darbą kopūstais užmokėsiu.
Išėjo vaikinas su tuo žmogumi, o po metų, aprengęs savo draugą moteriškais drabužiais, vaikinas ir ateina į bajoro dvarą. Vaikinas pirmuoju eina, o draugas iš paskos, geras varsnas atsilikęs, slenka.
– Na, pone, atėjau už darbą kopūstų pasiimti, – sako vaikinas.
– Neturiu šįmet kopūstų, neužaugo, – sako ponas.
– O toje šalyje, kur aš šįmet buvau, vieno bajoro dvare tokie kopūstai užaugo, kad iš vienos galvos dvylika bačkų užraugė.
– Negali būt, – sako bajoras. – Siųsiu tarną pažiūrėti.
Išsiuntė tarną, o tarnas susitiko tą žmogų, moteriške pasivertusį.
– Iš kur tu? – klausia tarnas.
– Iš to paties krašto.
– O kaip ten kopūstai užaugo? Ar dideli?
– Nežinau, nebuvau, kai kopūstus raugė. Tik mačiau, kad dvylika arklių vieno kopūsto kotą vežė.
– O ką iš jo darė?
– Per upę permetė ir tiltą padarė, – sako moteriškė.
Paskum tarnas sako:
– Te tau dešimt rublių, kad tu man kelią sutrumpinai. Einam į dvarą – ponui tą patį papasakosi.
Parjojo tarnas, o ponas klausia:
– Ar teisybė?
– Gryna teisybė, pone: štai, iš to krašto dar ir moteriškę atsivedžiau.
– Gerai, – sako ponas vaikinui, – ateik kitąmet, gal vištos gerai dės, aš tau kiaušiniais skolą grąžinsiu.
Išėjo vaikinas, metus šiaip taip su draugu vargą prastūmė, o kai tik pavasaris išaušo, grįžta pas bajorą. Vaikinas pirmuoju eina, o jo draugas, barzdą prisiklijavęs, kad ponas nepažintų, iš paskos eina.
– Kaip vištos, pone, dėjo?
– Blogai: nė vieno kiaušinio nepadėjo, neturėjau kuo jas lesinti.
– O aš buvau tokioje šalyje, kur vištas žvaigždėmis lesina.
– Negali būti, – sako ponas, – siųsiu tarną pažiūrėti.
Išjojo tarnas, susitinka barzdotą žmogų, ir klausia jį:
– Iš kur tu?
– Iš to paties.
– Gal kartais matei tas vištas, kurios žvaigždeles lesa?
– Vištų nemačiau, tik mačiau, kaip vieną kiaušinį trys vyrai į keptuvę ritino.
Tarnas davė barzdylai dešimt rublių ir liepė tą patį papasakoti bajorui.
Tarnui grįžus, ponas ir klausia:
– Ar teisybė?
– Tikra teisybė, pone. Tame krašte ne tik žvaigždes vištos lesa, bet ir tokius kiaušinius deda, kad trys vyrai vos vieną pakelia. Štai, ir barzdylą iš to krašto atsivedžiau.
Ponas mato, kad sunku jam bus vaikinu atsikratyti, ir sako jam:
– Ateik kitą metą ir papasakok man apie didžiausią kvailį, kokį tik pasauly rasi – tuomet ir atiduosiu tau skolą.
Išėjo vaikinas, šiaip taip metus prastūmė, o po metų ir grįžta vienas į dvarą.
Ponas klausia:
– Na, ką gero matei?
– Visus metus keliavau, daug keistenybių mačiau. Vienoje šaly mačiau žmogų pagiry sėdintį. Keistas tas žmogus: jau dešimt metų jis nejudėdamas sėdi, didžiausia jo barzda žemę siekia, o po jo smakru ir ausimis kregždės lizdus susisuko. Žmonės susirinkę žiūri į jį, kaip į gyvą apkerpėjusį kelmą.
– O ko jis sėdi? – klausia ponas.
– Savo pono rūsčiąją širdį nori sugraudinti, kad jam, vargšui, dešimties metų uždarbį ponas atiduotų, – sako vaikinas.
– Kodėl gi žmonės laiko tą senį kvailu? – klausia ponas.
– Dėl to, kad iš ponų teisybės susilaukti jis tikisi.
Suprato bajoras vaikino priekaištus ir liepė tarnams jį vyti iš dvaro.
Pono pažadai – tvarto pakratai; turtuolio tiesa – amžinai liesa.