Poros iš koplyčios

Poros iš koplyčios

Lietuvių mitologinė sakmė

Už Norių kaimo, laukuose, buvo sena koplyčia. Ta koplyčia stovėjo ant kalnelio. Ji buvo mūrinė su išdaužytais langais. Toje koplyčioje buvo baronų Arinių karstai. Dar mano senelis atsimena, kad ant tų karstų buvo sudėta tai virvės, tai šautuvas, tai kalavijas. Nė vienas Arinių nemirė savo mirtimi. Visi žudydavosi. Kas kokia mirtimi mirdavo, tokie buvo ir ženklai ant karsto. Kas pasikorė – virvės padėtos, kas nusišovė – šautuvas. Koplyčia buvo apaugusi tankiais alksniais, o už tų alksnių buvo pelkėta vieta, pilna ančių. Aplink buvo labai nejauku net dienos metu.

Kartą mano senelis išėjo medžioti su Jakimavičium. Buvo šventa diena ir labai tylu. Senelis turėjo didelį šunį. Tas šuo vis urzgia ir urzgia, o aplinkui nieko nematyti. Tik staiga žiūri: išeina iš koplyčios pora. Vyriškis apsivilkęs juodai, o panelė kad jau gražiai apsitaisiusi, kad jau laiba, kad jau šypsos! Ir nuėjo, nuslinko į krūmus. Po tos poros vėl pora, vėl pora ir vėl. Kad pradėjo eiti, kad pradėjo eiti be galo! Visi ponai gražūs, brangiai apsitaisę ir vis dingsta krūmuose. Senelis įsižiūri – ogi poros eidamos nesiekia žemės.

Pasiėmė šautuvus, pašaukė šunį, kad bėgo nuo tos vietos, ir daugiau niekados tenai nebeidavo medžioti.