Prinešti lapai

Prinešti lapai

Lietuvių mitologinė sakmė

Kitas ūkininkas vėl turėjo kauką, tik nebepamenu, kurioj pusėj. Nešė nešė tas kaukas visokius turtus, iš kur sugrobdamas. Ir pritrūko ko benešti. Šeimininkas nuvargo, išėjo į klėtį ir miega. Miega tiek įmigęs. Kaukas įlėkė, priėjo arti ausies ir klausia:

– Ką benešti, jau visko prinešiau?

Tas ūkininkas pro miegus sako:

– Nešk lapus!

Tas kad pradėjo nešti tuos lapus, tai prinešė pilną gyvenimą – pilną kiemą, pilnus pašalius, apdėjo net ir stogus – kad ir išlįsti nebegalėjo! Atsibudęs ūkininkas nė pro kur nebeišeina. Gavo stogą plėšti ir per viršų lipti. Ir pats išlipęs žvalgos, kaip čia yra – lapų kalnai, o pastato jokio nebeliko.

– Nu, – sako, – ar aš čia gyvenu? Argi aš lapuose vienuose ir gyvenu? Kur mano kūtės, kur pastatai?

Nieko nebėra – lapų kalnai.

Pradėjo šaukti nesavu balsu. Kaimynai išgirdo, subėgo aplinkui, atsivertę žiūri.

– Kas čia yra, dėl ko tu šauki?

O tas, pasilipęs ant didžiausio lapų kalno, ir šaukia.

– Ne, – sako, – gal nelabasis tau tų lapų čia taip ir prinešė?

– Eik eik, – sako, – aš turiu nelabąjį kauką, pro miegus pasakiau – ir privilko. Ir ką dabar reik daryti?

Kaimynai suėję pradėjo versti. Ir vertė kelias dienas tuos lapus, kol tas žmogus galėjo išeiti iš savo trobos.