Raseinių Magdė

Iš Vikišaltiniai.
Jump to navigation Jump to search
Raseinių Magdė
Maironis
Poema pirmą kartą publikuota 1909 m. Ji susilaukė labai įvairių vertinimų. Vaižgantas ją laikė savotišku „Jaunosios Lietuvos“ tęsiniu.


Maironis


Il n'est pire sourd, que celui qui ne veut pas entendre.
Prancūzų priežodis

Mylėk,lietuvi tą brangią žemę,
Kame nuo amžių tėvai gyveno
Čia tavo kūnas sau maistą semia,
Čia grynai dvasiai tiek sveiko peno!

    Mylėk jos kalbą, senovės būdą,
Jos girių kvapą, žaliąsias pievas;
Į jos dirvonus pasėjęs grūdą,
Žinai, jog vaisių palaimins Dievas.

    Mylėk prabočių kapus garbingus,
Kur amžiais ilsis tėvynės sūnūs!
Mylėk tuos amžius vardais garsingus,
Kurie išugdė tautos galiūnus!

    O tu, sesute, kada, nupynus
Vainiką rūtų, kasas dabinsi,
O naują dūmą slapčia pažinus,
Varguole-širdžia kitur beskirsi,

    Kada atjoję ir margo dvaro,
Piršliai tau garbins anytos naštą,
Oi netekėki, kaip pliuškės daro,
Už svetimtaučio į kitą kraštą!

   Ir tu, jaunime, kursai į šiaurę,
Išalkęs mokslo, badu keliauji,
O ten neturto išgėręs taurę,
Paskui už Marksą rūsčiai kariauji,

    Paliauk gyvenęs sapnais kaimynų!
Sugrįžk į savo tėvučių šalį!
Čia atsikvėpęs bent oru grynu,
Nešk šviesą broliams, kiek jėgos gali!

    Mylėk, kas amžiais brangu ir dora!
Neskelbk tarp luomų prakeikto karo!
Net lenkomaną mylėk bajorą,
O meilės žodžiai stebuklus daro.

    O jūs, didikai, kurių prabočiai
Už laisvę ėjo varguos kariauti,
Dabar, pavalgę dvaruos lig sočiai,
Už garbę skaitot kitiems tarnauti.

    Jus lenkų gundo garbė minėta!
Tėvynės meilė širdy užšalo!
Tačiau lietuvių taikus poeta
Ševčenkos tulže neskelbs jums galo.

    Bet amžiai žino teisybę skaudžią!
Jos patys klauskit, ištautę broliai!
Net girios, jūsų parduotos, gaudžia:
Svečiais mums este sunkiais lig šiolei!

    Tėvų-didvyrių dėjas pamynę,
Ne jūs šiandieną tautos vadovai!
Už bočių kalbą, už jų tėvynę
Be jūsų skydo pradėjom kovą!

    Ne jums šiandieną bevadovaus!
Bet stot į bendrą darbą, oi laikas!
Pamesti laikas kitiems tarnavus!
Nes mums išsektų kantrybės saikas.

    Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę,
Kame nuo amžių tėvai gyveno!
Čia tavo kūnas sau maistą semia
Čia irgi dvasiai tiek sveiko peno.

    O aš, ant kanklių padėjęs pirštus,
Užtrauksiu dainą, tylėt paliovęs,
Ir tau priminsiu laikus užmirštus!
Raseinių Magdę senų senovės.

    Ties Raseiniais, prie dulkančio kelio,
Kurs ateina nuo Kražių miestelio,
Kai dar buvę senovės žyniai,
Sako, Magdės spoksojus stovyla!..
Bet kaip viskas per amžius sudyla,
Taip ir jos nesimato seniai.

    O tačiau Lietuvoj ir šiandieną
Ar sutiktumei žmogų bent vieną,
Nuo barzdylos lig pupų-vaikų,
Kurs negarbintų pliuškės-apuoko:
„Oi, Raseinių tu Magdė, be juoko!“
Ir neleiptų patsai nuo juokų.

    Žmonės šaipos, bet jau nebežino,
Kas ta Magdė? Ir kuo pagarsino
Savo vardą per amžius visus?
Ar užrūstino Mildą-dievaitę?
Palytėjo Perkūno giraitę?
Ar koks milžinas buvo garsus?

    Bet ar vienas tik Magdės likimas
Užsimiršo? Šiandieną jaunimas
Vien tik žiūri rytojaus dienos!
O paklausk apie seną gadynę,
Apie bočių, prabočių tėvynę,
Tai nemoka atverti burnos.

    Štai Betygalos klauskis artojų,
Ar nematė bažnyčios sienojų,
Tos bažnyčios, kurią dėl garbės
Mūsų Mindaugas buvo pastatęs,
O ne vienas, tik galvą pakratęs,
Su tavim nei kalbėt nekalbės.

     Kiek tai žūva senų atminimų!
Kiek sunyko tėvų palikimų!
Pranokėjų nemyli vaikai:
Viską sveria šykštai ant skatiko;
Ką prabočiai-senuoliai paliko,
Tai paleidžia ant vėjo paikai:

    Štai ant kranto senutės Dubysos
Aukšto pilkalnio nugaros visos
Išvagotos smulkučiams rugiams;
O kas išarė kardą ar skydą,
Tai nuneš jį pas kalvį ar žydą,
Ar už grašį parduos vokiečiams.

    O juk visos tos liekanos senos
Mums apsako, kaip bočiams gyvenos;
Jų paslėptą ten dvasią matai;
Ir gal išmintį žmonės šiandieną
Ten atrasti galėtų ne vieną,
Kad skaityti norėtų tiktai.

     Ir Raseinių gal Magdės šešėlis,
Iš po žemių-kapų prisikėlęs,
Ne į vieną pratartų tada;
Ir gal tiesą kai kam nebemielą
Pasakytų į miegančią sielą,
Bet dabar ...na, kitokia mada!

    Kad bent kvosti mokėtų jaunimas
Žilą plauką: tėvų padavimas
Gal išliktų ne vienas svarbus;
Bet dabar ir senelių mažėja,
Ir ne viena senutė verpėja
Neša paslaptis sau į kapus.

    Kaip man gaila to balto senelio,
Kurs, užstojęs ant amžino kelio,
Jau nebkelsis ant balso varpų
Ir, ant kelių ainius pasodinęs,
Nebepasakos bočius atminęs,
Nepratars iš šaltųjų kapų!

    Amžinatilsį! atmenu vieną,
Kurs jau vyru vagojo rugieną,
Kuomet Gelgudo garsūs pulkai,
Nuo Chlopickio talkos nesulaukę,
Iš po Vilniaus į Prūsus patraukė
Ir ten vadą nušovė paikai.

    Kaip mylėjau tą baltą senelį,
Kurs dar, būdavo, mažą vaikelį,
Pasišaukęs žiemos vakarais,
Man pradėdavo kaip iš rankovės
Berti pasakas amžių senovės,
Kai gyventa po ponais gerais;
    
    Kai didžiūnai valstiečių nespaudę;
Kaip dabar, į kareivius negaudę;
Patys jodavę gint Lietuvos;
Ir ką šneka, suprasti galėjai;
Buvę mūsų, ne lenkų globėjai;
Dar nebūta tada baudžiavos.

    Kaip iš užmario krašto valdonas
Atkeliavęs garsus Palemonas
Ir aplankęs Dubysos šalis:
O kadangi jam kraštas patikęs,
Tai jis čia ir valdyt pasilikęs
Ir pastatęs tvirtoves-pilis.

    Kai atjodavę nuožmūs, šarvuoti
Ir norėdavę mus išterioti
Baisūs raiteliai iš vakarų;
Bet tada mūsų brangią tėvynę
Dar mūsiškiai didžiūnai begynę,
Nors plačių neturėję dvarų.

    Buvęs Vytautas didis, galingas
Ir šalis užkariavęs gausingas,
Ir priėjęs prie marių Juodų;
O prieš aukštą ano didenybę
Kunigaikščių nulinkus galybė:
Ir totorių, ir rusų-gudų.

    Tų laikų jau jisai nebematęs,
Tik jo bočius mat buvo papratęs
Pasigest tų laimingų dienų...
O, tai buvo seniai! Tas gadynes
Vien beatmena dainos tėvynės
Ir apžėlę kapai milžinų!..


    Vieną kartą, dar mažas bėgiojau
Ir ant knygos raides bespėliojau,
Iš Raseinių pagrįžo tėvai;
O parvežę gardžių medauninkų,
Pasakojo, kas girdžias aplinku,
Ko dar buvo nematę gyvai.
    
    Mano baltas senelis sulinkęs,
Iš pavalkų širmoką iškinkęs,
Pasakojimų klausės patsai;
Nors iš kalno žinojo, jog mirsi,
O jau gero dabar neišgirsi:
Ne senovės gadynė visai!

    Bet kai ėmė matutė sakyti,
Ką Raseiniuose teko matyti:
Kad jau čerkeso nyksta mada,
Kad net mūsų lietuvės-mergaitės
Rėdos lenkiškai kaip bajoraitės,
Net žiūrėti bjauru kai kada,

    Tai seneliui kantrybės pritrūko:
„Ar tos Magdės Raseinių padūko?“ –
Nusispjovęs pasakė rūsčiai;
O kad juoktis visi pasileido,
Net paraudo senelis iš veido
Ir jau keikti pradėjo stačiai:

    „O, ateis, pamatysite, laikas:
Tos beždžionės, tas skarmalas paikas
Taip ant galo palaidos ištvirks,
Kad ne tik prašmatniai blizgeliuoti,
Ims net lenkiškai tau švebeldžiuoti,
Ir barzdylai kokiam įsipirks“.

    Nebuvau dar senelio bematęs
Taip rūstingo; akis tik pastatęs,
Bežiūrėjau baisiai žingeidus:
Kas tos Magdės? Nejaugi beždžionės?
Ir kodėl nesuvaldo jų žmonės
Už jų darbus tur būti piktus?

    Bet paklausti senelio rūstingo
Pabijojau, o čia dar sužvingo
Svetimi po palange arkliai;
Tai Bandūros mokytas Baltrukas,
Kurs šauniai po Petrapilį sukas,
Atpyškėjo išpuoštas dailiai.


    Skurdo Baltro tėvai neturtingai,
Bet gerovei sūnaus rūpestingai
Negailėjos skatiko sunkaus;
Dėdė-kunigas irgi padėjo;
Sakė: „Tas neužmirš geradėjo,
Susilauksiu žmogaus prielankaus“.

    Ir išmoko Bandūra skaityti,
Net ir plunksna gražiai parašyti;
Bet Aukščiausiojo tokia valia!..
Eit į kunigus nebepaslinko,
Sau kitonišką duoną aprinko:
Petrograde berašo stale.

    Girias, duoną ten valgąs nejuodą,
O kadangi jiems vasarą duodą
Paviešėti po sodžius liuosai,
Tai namo ir Baltrukas pagrįžo;
Nes tėtušiai bepykę atlyžo;
Mat jų buvo vienturtis jisai.

    Ir pas mus apsilankė Baltrukas,
Gelumbėtas kaip koks vokietukas;
Tupinėja aplinkui visi.
Jis tik pučiasi kaip kalakutas;
Jau nuo batų nedvokia degutas,
Ir ant piršto akutė šviesi.

    Iš kalbos, kaip klausais, tai jau moka
Pašnekėti, ir žodžių ne stoka;
Tik jau perdėti mėgsta gana;
Ant klebonų nemažą tur rūstį;
Apie juos, kai pradėjo beplūsti,
Tai tikrai nemazgota burna.

    Tai jie nieko naudingo nedarą,
Tik į makšną sau pinigus varą
Ir į pilvą beaugą tiktai;
Žmonės griaužią vien plutgalį juodą,
O jie pasninkus vargšams užduodą,
Norints patys sau valgą baltai.

    Mano tėvas, kad kalbą į šalį
Kiek nukreipus, supratęs: negali
Beklausyti tokių plepalų;
„Ė jau,– tarė,– dėl mūsų klebonų
Dar gyventumei sveikas; ant ponų
Mes daugiau beatrasme krislų“.

    „Tai ir jais apsileisti nereikia! –
Tarė Baltras.– Tik nieko neveikę,
Nesulaukste ant žemės dangaus;
Neužleiskite ponams tos žemės,
Ant kurios jie į šonus sau remias!
Kas nenori, vien tas jos negaus“.

     „Neatrasi, užžibinęs žvakę,
Kas netrokštų,– tėtušis atsakė,–
Kaip išganymo žemės savos!
Bet neplėši užpuolęs nuo ponų!
Kam į šaltąją lįsti malonu?
Nieks už tai nepaglostys galvos.

     Juk už svetimą Dievas vis barė!“
„Kur nebarsis,– Baltrukas jam tarė.–
O klebonas iškeiktų viešai;
Bet mat Dievas aukštai ir nemato,
O klebonai ir patys paprato
Nuo varguolių belupt nemažai“.

    Čia ant karto šneka kaip nutrūko;
Tik žiūrėjo visi ant Baltruko;
Ar tvarkoj smagenų kamara?
Ir tik mano senelis baltutis
Beišsitarė pats nepajutęs:

    „Oi, Raseinių tu Magdė tikra!“
Visi nudavė būk negirdėję,
Vos netrūkti juokais begalėję;
Pasidarė tačiau įkyru;
O tėtušis, kad pertrauktų tylą,
Sako: „Turim su ponais mes bylą:
Juk ganyklos negausi geru.

    Ar ponelis sugrįžti negali
Vėl į mūsų suvargusią šalį?
Čia užtartum už mus kai kada.
Juk ir valsčiaus raštinės mokėtum
Vesti knygas, ir duoną turėtum,
Ir matytum, kur mūsų skriauda“.

     „Mat aš gyvas į urvą belįsiu!–
Atsikirto Bandūra.– Mainysiu
Baltą duoną čionai ant juodos!“
Ir, puikiai įsirėmęs į šoną,
Lyg nuduodamas Aukštdvario poną,
Glostė plaukus rėsvutės barzdos.

   
     Apie ką jie paskui bekalbėjo,
Man tas visas mažai terūpėjo:
Vien tik Magdė sėdėjo galvoj;
Mat ant svieto mažai ką tematęs,
Nebuvau dar tada besupratęs,
Kad tų Magdžių nemaž Lietuvoj.

    Nebuvau dar beskaitęs Darvino,
Kurs, matytis, iš dugno pažino,
Kaipo protas gilus ir platus,
Kai kuriuos vėją gaudančius žmones,
Nes pasakė, kad jie nuo beždžionės
Veda savo gimimo raštus.

    Ir tikrai: nuo pat lenkų draugystės
Mums netrūksta beždžionių gentystės,
Mums patinka, kas blizga naujai.
Kas pastūmė bajorą lietuvį
Savo vardą užmiršt ir liežuvį?
Ar ne močės-beždžionės kraujai?

    O paskui tie kontušai, robronai,
Volterizmas, prancūzai, masonai...
Juk tai vis atavizmo ainiai!
O dabar viršžmogiai, dekadentai,
Mokslą uostę mokovai-studentai...
Vis tai blizga naujai, neseniai.

    Dar kokių susilauksme malonių,
Nežinau; bet jau Magdžių-beždžionių,
Kaip ir „istų“ skalsių uodegų:
Ateistų, marksistų, deistų,
Nyčeistų, materialistų,–
Nepritrūks kaip pasaulei vargų.

    Nepritrūks, iki svetimu protu
Beieškosime laisvių svajotų,
Iki jas donkichotai sodins.
Na, ir Magde už tai raseiniečių
Sveikas protas mūsiškių sodiečių
Instinktyviškai juos bevadins.


    Kas buvai gi tu, Magde pirmoji?
Ir kodėl iki šiol beklajoji
Po Žemaičius užkeikta dvasia?
Tavo vardo nekenčia kiekvienas,
Tavo pavyzdį seka ne vienas,
Nors ir ginas žmonių akyse.

    Kas buvai gi tu, Magde garsinga?
Ir už kokią tai kaltę teisingą
Tau pateko nelemta dalis?
Iš mažens jau tu man berūpėjai,
Kaip ir mūsų tautos pranokėjai,
Pragarsėję plačiai po šalis.

    Oi tu, mano baltasis seneli!
Kurs da, būdavo, mažą vaikelį
Pasišaukęs žiemos vakarais,
Man pradėdavai bočių senovės
Berti pasakas kaip iš rankovės,
Man patark savo žodžiais tikrais!

    Šimtą metų gyvenęs ir matęs,
Bočių amžių brangybę supratęs,
Juos mylėjai, tik jais gyvenai!
Praeities palikimų nešėjau!
Kaip aš pasakas tavo mylėjau!
Man sapnuojas lig šiol milžinai.

    Veltui alkanas mano meldimas!
Vargšui svetimas mūsų jaunimas:
Nesikels nei ant balso varpų!
Ir ant kelių ainius pasodinęs!
Nebepasakos, bočius atminęs!
Nepratars iš šaltųjų kapų!

    Nepratars, pas tuos bočius nužengęs,
Pas kuriuos su pamėgimu rengės,
Savo žodžiais jautriais neprašneks!
Bet kaip amžinos pranašų vėlės
Taip jo kapas, vainikais apžėlęs,
Nebe vieną prižadins, uždegs.


    Amžinatilsį! Rodos, šiandieną
Ir tą vakarą, ir mėnesieną
Dar matau, kad, išleidęs svečius,
Užsipuoliau senelio prašyti
Apie Magdę bent syk apsakyti,
O jisai tik sutraukė pečius.
    „Užsigeisi,– juokuodamas tarė,–
Net sau dūdos bepirkt į Žagarę,
Į kurią varė Marę vaikai!..
O tos Magdės kvailios ištvirkimo...
Jau verčiau nelytėt atminimo:
Nemalonūs ir tamsūs laikai!“

    Mat seneliui, per daugel išgyrus
Mūsų bočių senovę, jos vyrus,
Buvo Magdę atmint įkyru;
Bet juk vaikas – grasus egoista;
Svetimos nuoskaudos nepažįsta,
Savo noru mastuoja siauru.

    O čia vakaras, pilnas ramumo,
Nebemigdė; iš dvasios gilumo
Paslaptingi giedojo balsai;
Tai gamtos iškilmybe gėrėjais,
Tai ko tolimo, rodos, ilgėjais,
Nežinodamas ko ir patsai.

    Štai saulutė už miško nuslinko,
Ir tik svirplio, nakties giesmininko,
Monotoniški eina aidai;
Iš dangaus, nesumerkęs blakstėnų,
Žiūri-budi nemiegantis mėnuo;
Jo šviesoj besvajoja žiedai.

    Kas tą vakarą, ramų, malonų,
Kaip tą glioriją dieviškų tonų
Amžinosios be žodžių dainos,
Kas tą vakarą, tylų, be vėjo,
Nesvajojęs užmigti galėjo
Ir be gailesčio laukė dienos?

    Nepavyko seneliui užmigti:
Nenoroms, bet reikėjo sutikti
Ant nerimstančios mano maldos;
Ir šitai apie Magdę prašneko;
Bet jau daug jam supainioti teko,
Daug užmiršt iš senos valandos.


    „Ties Raseiniais, prie dulkančio kelio,
Kurs ateina nuo Kražių miestelio,–
Taip pradėjo sakyti jisai,–
Jo dar tėvas regėjęs stovylą;
Bet kaip viskas ant žemės sudyla,
Taip ir jos nesimato visai.

    Tą stovylą bajorai pastatę
Savo Magdei; jų sūnūs, pamatę,
Kad ta Magdė apjuokta visų,
Savo keistą stovylą užkasę;
Bet jau kur? Nežinia! O jos dvasią
Matom verkiančią perlais rasų.

     Sako: verksianti daugel dar metų!
Būsią kraujo ir audrų-verpetų,
Bet ant galo aušra patekės!
Tuomet Magdė sulauks išrišimo,
Kai, privengę tėvų palikimo,
Vėl lietuviškai ponai šnekės“.

    „Kas gi buvo ta Magdė, tėveli? –
Neiškentęs užpuoliau senelį.–
Ir kodėl tebeverkia griaudžiai?
Ir už ką taip apjuokia ją žmonės,
Kad jos vardą, stačiai be malonės,
Plaka savo liežuviais skaudžiai? ..“

    Valandėlę senelis tylėjęs,
Kaip prieš auką kūrėjų kūrėjas,
Ir nesyk atsidusęs giliai,
„Kuomet lenkai,– vėl ėmė sakyti,–
Mūsų kraštą pradėjo lankyti,
Jie išrodė mūsiškiems kvailiai:

    Ir jų švarkas, ir keistas liežuvis...
„Na,– sau tarė pamatęs lietuvis,–
Kito plauko turbūt vokietys!“
Ir žvairiai į ateivį žiūrėjo,
O slapčia savo tarpe kalbėjo:
„Neilgam tas ūsus beraitys!“

    Jie pradžioj net ir mūsų didžiūnams
Nepatikę; ir jų pirmtakūnams
Buvo šiurkštūs takai Lietuvoj:
Susirinkę Brastoj ar Parčove,
Ir mūsiškiai, ir jie nesiliovė
Besiginčyti nuolat kovoj.

    Tuomet buvę: Radvilos, Sapiega,
Goštautai (jie kapuos šiandie miega,
Bet dvasia jų nemirs niekados).
Tai tikrai buvo ponai iš ponų,
Iš šviesių kunigaikščių valdonų,
Iš kilmės Gedimino aukštos.

    Dar ainiai tų didžių pranokėjų
Atėjūnų anų nenorėjo
Lietuvon įsileisti greta;
Bet paskui tų sūnų jau vaikeliai,
Nebe ponai, tik smulkūs poneliai
Jau bučiavos su lenkų šlėkta.


    Kuomet Zigmantas Augustas mirė,
O ryšiai, netikėtai suirę
Tarp lietuvių ir lenkų tautos,
Net visai jau galėjo sutrūkti;
Ėmė lenkai didžiausiai bedūkti
Dėl vienybės, kaip sakė, šventos.

    Ir su mūsų bajorais sutarę,
Lietuvoj didį lermą bevarė
Po bajorų seimelius mažus,
Kad karalių išvien apsiskirti:
Kad, galėtų paskui besigirti,
Jog tarp jų sutikimas gražus.

    Ir karalium Valezą išrinko.
Kad tasai viešpatauti paslinko,
Tai į Varšuvą ant eržilų
Susijojus didžioji ponybė,
Kad drūtesnę sutvertų vienybę,
Taip nusprendė prie midaus stiklų:

    Kad jau žlugtų tos bendros peštynės,
Tai lietuvių bajorai tėvynės
Atsisako ir jos neatbos;
Dėl drūtesnės su lenkais vienybės
Atsisako nuo bočių valstybės,
Nuo jos vardo, nuo savo kalbos.

    Taip lietuvių bajorai nutarę,
Kone priesaiką buvo padarę,
Ir tik Daugirdas vienas tada,
Lietuvos išdavimą pamatęs,
Tokią sąlygą lenkams pastatęs,
Pirm subeldęs maršalkos lazda:

    „Tiek jau to! Vardas buvęs nebuvęs!
Mus surišo Jogailos vestuvės,
Tegul antros vestuvės pribaigs!
Atsisakę nuo bočių-galiūnų,
Pasiduosme su siela ir kūnu,
Ar lietuviai mus keiks, ar nekeiks.

    Bet tada įsikūnys tas žodis,
Kuomet lenkas stebuklą parodys:
Kai žemaitis juo taip patikės,
Kad net dukterį duos jam už žmoną;
Kad mūsiškė pamils nevidoną
Ir išdrįsus už jo ištekės“.

    Jaunas Zbignevas, galvą pakraipęs,
Įsirėmęs į šoną, bešaipės
Ir dėl meilės vienybės šventos
Į Žemaičius keliauti sutiko;
Kas bajorams be galo patiko,
Atsiskyrėliams savo tautos.

    Bet tas Zbignevas daug važinėjo;
Kur nebuvo ir ko nežadėjo,
O lietuvė: kaip ne, taip ir ne!
Nei jai gudas, nei juodas čigonas,
Nepatinka nei lenkiškas ponas:
Vien lietuvis svajojas sapne.

    O tačiau atsirado lietuvė!..
Ką beveiks smalsūs mulkiai nebuvę!
Atsirado vapsa-mergina,
Ir tam lenkui Raseinių bajorė
Štai ant kaklo kvailiai užsikorė,
Lyg nebūtų mūsiškių gana.


    Ties Raseiniais, prie dulkančio kelio,
Kurs ateina nuo Kražių miestelio,
Švietė Buivydo rūmų langai;
Ėjo tamsios į kelią alėjos;
Jų liepais šimtamečiais gėrėjos
Privažiavęs keleivis ilgai.

    Daug pas Buivydą turtų-gėrybių!
Savo girių ir žemės platybių
Jis patsai nežinojo ribos.
Kas iš to, kad sūnaus neturėjo
Ir palikt savo vardo nespėjo
Dėl didesnės ainių pagarbos.

    Ką paveiksi? Taip Dievui patiko.
Bet už tai jaunikaičių vainiko
Jo Magdutei visi lig Šiaulių
Pavydėjo; o jaunos merginos
Veltui rūtų vainikais dabinos,
Nesulaukdamos žvalgės piršlių.

    Ir ne tiek pono Buivydo turtai
Paviliojo jaunimą, kiek burtai
Jo vienturtės; mat buvus graži;
Sako, buvusi kraujas ir pienas,
Būk iš proto išėjęs ne vienas
Ir dėl jos nusižudę šeši.

    Bet jinai bemylėjo tik viena:
Nuo pat ryto per apskritą dieną
Kaip į kūną įkibus dielė
Tik prieš veidrodį vien bestovėjo,
Prieš jį klastės, in jį bežiūrėjo
Pasipuošus kaip rožė-lėlė.

    Ponas Buivydas laukė vestuvių;
Bet jo Magdė ant mūsų lietuvių
Ir žiūrėt nežiūrėjo kvailiai;
Kito krašto dažais išsitepus,
Per naktis besapnavo išlepus,
Kito krašto atjosią piršliai.


    Į Raseinius atklydo tą metą
Lenkų Zbignevas; svečią taip retą
Viens už kito begaudė dvarai;
O po žmones, lyg kas į bažnyčią
Varpą liedamas, leido tat tyčia,
Apie jį daug kalbėta tikrai:

    Tai jį Papa palaiminęs Ryme,
Tai totorius pasiekęs net Kryme,
Kaip narsiausis tarp lenkų visų.
Tai esąs iš karalių šeimynos,.
Tai būk džiūstančios lenkų merginos
Dėl gražiai jo užriestų ūsų.

    To tik Magdei seniai bereikėjo:
Ji nepaprasto vyro norėjo.
Kad bajorai dėl lenkų naudos
Ėmė Zbignevą piršt susitarę,–
Ką tėvai nė kalbėjo, nė darė,
Jau neklausė tėvelių maldos.

    Veltui Daugirdas, ponas iš ponų,
Kurs neapkentė lenkiškų monų,
Prašė, meldė su meile didžia,
Kad ji Viešpaties Dievo bijotų
Ir lietuvišką būdą guodotų;
Bet tik aušino burną tuščia.

    Lenkų Zbignevui meilę prisiekus,
Bočių būdą palaikius už niekus,
Įsirėdė vokyčių mada;
O įėjus į šventą bažnyčią,
Prakalbėjo čia lenkiškai tyčia,
Ko nebūta ligšiol niekada.

    Ne žaliais lietuvaičių sijonais.
Tik kestais pasipuošus robronais,
Krinolinų išpūstu ratu
Taip iš tolo bejuokino žmones,
Taip jais piktinosi drovūs valsčionys,
Kad tebspjaudo ir mūsų metu.

    Kad daugiau nuo kitų atsiskyrus,
Kas tik svetima, ėmė begyrus,
O kas savo, bepeikus kvailai;
Svetimtaučių madas begainiojo,
Iki mantą gallop išaikvojo
Ir nugrimzdo į skolą giliai.

    Negalėdama kaimiško proto
Pavyliot prie madų nevartotų,
Kad sugundžius bajorų dvarus,
Į Raseinius švaistytis išbėgo,
Kur ją pliuškės pamėgdžioti mėgo,
Ir bepiktino virus gerus.

    Pasipūtus, kaip šluota sijone!
Žmonės nutarė: ,,Lenkų beždžionė!”
Juk netrūko pačios uodegos…
O tas gandas po Lietuvą mūsų
Nuo Raseinių pasklido lig Prūsų
Ir nuėjo lig pat Kretingos.


    Ėmė minios tada, kas netingi,
Kaip į atlaidus žmonės maldingi,
Iš visų plaukte plaukti šalių.
Į Raseiniųs kaip vilnys liūliavo;
Kas sau pėsčias, kas jojo, važiavo,
Tų madų bežiopsoti kvailių.

    Pamatyti kiekvienas norėjo,
Kas ta Magdė? Nuo kokio tai vėjo?
Vienas kitą pespaudė pečiais;
O sugrįžę į užkampį savo,
Išsijuosę, kiek lindo, melavo:
Juk negrįši namuosna tuščiais!

    Augo paskalos, augo, plėtojos,
Kaip iš debesio rankos ir kojos,
O ant galo riebus vokietys!
Taip išaugo ir Magdė Raseinių,
Lig Virbalių, Seinų ir Kėdainių
Pragarsėjus kaip rojaus žaltys.

    Ta garbė nenuėjo į plotį
Mūsų Magdei: pradėjo raudoti
Ir slapstytis visur nuo minių…
O kad vyras į Lenkus išdūmė,
Kaip vienuolė užsisklendė rūme,
Neapkenčiama savo žmonių.

    Bet kvailia jos liga užsikrėtę,
Kas lietuvišką mindžiojo, mėtė
Ir kitų jau bajorų vaikai,
O prašvilpę tėvų palikimą,
Prasimanė žmonių prispaudimą:
Baudžiavos prasidėjo laikai.

    Nors ta Magdė ilgai dar gyveno,
Bet negrįžo prie įpročio seno
Ir nedrįso apverkti kalčios;
Per tatai po šiai dienai kankinas,
Kaip nekrikštyta vėlė vaidinas,
Nesulaukdama galo kančios.

    Buvo vyskupas, tėvas žemaičių,
Iš šviesių kunigaikščių Giedraičių;
Jos gailėjos jisai prapulties;
Ją tačiau iš sakyklų išpeikęs
Ir už nuodėmes jai nesuteikęs
Išrišimo lig kūno mirties,

    Bet už ją Dievo amžino prašęs
Ir į pranašų knygas įrašęs,
Kad kai metų praeis trys šimtai,
Prisikelsianti Magdė atgimus,
O pametus senus paklydimus,
Savo kraštą mylėsiant karštai.


   Jai bajorai paminklą pastatė,
Kur vaizdžiausiąją vietą pamatė,
Kur subėga kapuos trys keliai.
Keikė žmonės Ir Magdę, ir ponus
Už keistus, svetimtautiškus monus;
Privažiavę žegnojos bailiai.

    Daug dėl jos išaikvoję skatiko,
Kad kišenėje badas beliko,
Spaudė žmonės prie darbo kietai,
O vienybę su lenkais atminę,
Tą stovyklą jie L i t v a vedinę
Ir prieš ją besimeldę karštai.

    Radvila gi Kėdainiuos gyvenęs,
Kurs kalvinų zbaruose pasenęs,
Tas bajorams neglostęs galvos:
Juos skaudžiai už tą maldą išbaręs
Ir ant ponų žuvėdrus užvaręs,
Nes norėjęs senos Lietuvos.

   Nuo žuvėdrų daug vargo pamatė
Mūsų žmonės, lig kol nusikratė
Kreivatikių skaudžiosios globos.
O bajorai, tą žaizdą išgėlę,
Vėlei galvą, kaip pirma, pakėlę,
Vėl jų valiai nubuvo ribos.

    Savo Magdės stasulai jau kitą
Davė antrašą: Ž e č p o s p o l i t a!
Ir plačiai išsijuosę diržus,
Per naktis gėrė, valgė, puotavo,
Traukė midų, net kaktos garavo,
Kas daugiau, eidami į laižus.


   Už Raseinių, nuo Eržvilko pusės,
Stovi ąžuolas senas, apsusęs;
Eina lygumos, platūs laukai;
Pp šiai dienai jie ,,stanais” vadinas,
Nors tik usnimis vie bedabinas
Ir tik bandą ten gano vilkai.

    Ten bajorai, į seimą sulėkę,
Riejos, vaidijos, šūkavo, rėkė,
Su ginklais kaip į karą stačiai;
O karalių berinkdami naują,
Iki valiai paleisdavo kraują,
Susikirtę kaip narsūs gaidžiai.

    Kam tik Sasų karalius netinka,
Tas jau būdavo ,,veto” užrinka,
Bet jau grįžta namon be kalbos.
Man dar tėvo plačiai papasakota,
Kaip Jankų gyvai užkapota,
Poną Jankų Poškaičių dubos!

    Na, ir Dievas supyko ant ponų:
Trys valdytojai iš trijų šonų
Mūsų žemę apstijo tada;
Generolas Kosciuška dar gynės,
Net sušaukęs valstiečius tėvynės,
Bet atėjo bausmės valanda!..

   Daugel ponų tada nukentėjo;
Nebe vienas ir galvą padėjo;
Į jų vietą atplūdo kiti;
Tie valstiečius maskoliškai spaudė,
Į kantuką jaunuomenę gaudė!
Bėgo ašarų upė plati!..

    Kad prancūzas per Lietuvą traukė,
Mūsų ponai ilgėdamies laukė,
Kad jiems valią iš naujo suteiks.
Bet prancūzas nuo speigų sušalo,
O bajorai suprato ant galo,
Kad maskolį tik Dievas nuveiks.

    Ir tada tai, skaudžiai nusiminę,
Buvo Magdę tiesiog pavadinę
Jau vieninteliai P o l š č o s vardu,
O bažnyčiose, būdavo, gieda:
,,Boža – Polšča”, net ašaros rieda;
Iš šalies pažiūrėjus, graudu.

    Ar maskolis užgynė nedoras?
Ar tai užpūtė rudenio oras
Ir užšaldė jų karštus jausmus?
Nežinau; tik prieš didį altorių
Nesigirdi jau Polščios giedorių;
Lyg užsnūdo rėksnys neramus.

    Na ir Magdės statula, bemainius
Savo giesmę kaip pasakas dainius,
Įvairiais pravardžiuota vardais,
Net bajorams paties nusibodo,
Nieks nei vietos tikrai nenurodo,
Kur ją užkasė su apmaudais.

    Jie nei patys dabar nebežino,
Kurt a Magdė slapčia nudangino;
Eina ginčai tarp jų iš peties:
Mat kaip turguj kas savaitę kainos
Taip bajorų tradicijos mainos,
Ir nebėra tikros sutarties.

    Štai endekai sau girias: ,, pandžieku,
Ją į Varšuvos davėm muziejų!”
Taip jiems Liublino rodą raštai.
O tuteišai kitoniškai lemia:
Lietuvoj ją užkasę į žemę!
Taip ir nėra žinios, kaip matai!


    ,,Pasakyk gi, brangusis tėveli!
Vėl užklausiau baltutį senelį: -
Ar ta Magdė ilgai beraudos?
Juk kad žmonės už ją tik maldautų,
Ji greičiau išrišimo sulauktų?
Ju Dievulis išklauso maldos!”

    Bet senelis tik galvą nuleido.
Ant job alto, išvarginto veido
Atsispendę šviesos spinduliai
Lyg nuo mėnesio antro blizgėjo
Ir tarytum kaip mėnuo žavėjo,
Kad vidurnaktį žiūri meiliai.

    ,,Neilgam mano vakaro žvakė! –
Susimąstęs ant galo atsakė: -
Jau aš tos nesulauksiu dienos!
Tavo dienos tiktai išsiraiti;
Jų dar Dievas ant pirštų neskaito:
Tu sulauksi didžios atmainos.

    Pamatysi daug ašarų, kraujo,
Iki metai sutvarkymo naujo
Iš saulėlydžio rausti pradės!
Iki amžiais supančioti žmonės
Susijauks pageidautos malonės,
Kaip Betliejaus Jokūbo žvaigždės.

    Bet ateis!.. Kaip pavasario rytas
Kad ateina žiedais aprėdytas,
O jam pritaria paukščių giesmė!
Iš mūsų pačių, iš valsčionių,
Po keistų su bajorais karionių
Prasimuš atgimimo versmė.

    Ims po knygas ieškoti jaunimas,
Koks senuolių tėvų palikimas?
Ir ten visą teisybę suras.
Tik mokinkis, mokinkis skaityti,
Kad galėtumei knygas sklaidyti
Ir žinias ten susekti tikras.

    Kaip tie mokslo žinovai - galingi!
Štai Valančiaus tėvai – neturtingi,
O jis vyskupu! Klaupias šimtai!..
Tad daugiau tik mūsiškių žinovų!
Juk varguoliams tereikia vadovų,
O išauš atpirkimo rytai!”


    Ar Baltruką čionai atsiminęs
Ir seneliui pritart pamėginęs.
,,Jei tik Dievas, tariau, mus mylės,
Tai Bandūros mokintas Baltrukas,
Kurs šauniai Petrograde sau sukas.
Vadovauti mūsiškiams galės”.

    Bet senelis tik galvą pakratė:
,,Jis vadovus svajonėse matė
Nebe tokius, kurie nuo tautos,
Nuo tėvelių atlupę sau dalį,
Besiblaško po svetimą šalį
Ir ten duonos sau ieško baltos.

    Tie, vaikeli, ne mūsų jau žmonės!
Man atsakė: tai Magdės-beždžionės,
Prisigėrę maskolių rūgšties;
Jie iš mūsų, bet jau nebe mūsų!
Kaip anie vokietukai iš Prūsų,
Užsigynę tėvų praeities.

    Jei kada į tėvynę užklysta,
Tai jau mūsų sielos nepažįsta
Ir į viską bežiūri kreivai;
Vien tik skelbt neapykantą moka!
Jiems ir meilės, ir sąžinės stoka!
Svetimivienterūpi dievai!

    Ne tokių pasipūtusių povų!..
Ne beždžionių mums reikia vadovų,
Bet tikrų didžiavyrių tautos,
Kad ir žmones ir Dievą mylėtų,
Ir tėvynėje vargti norėtų,
Ir nebėgtų svetur dėl algos.

    Ir tokių susilauksime. Ta žemė,
Iš kurios jaunus syvus jie semia,
Jiems ne tik paviešėti bebus:
Ir gyventi, ir mirti išmokę,
Tik už ją, ne už Magdę ten kokią,
Pamylės jie tėvučių kapus.

    Pamylės tą nepaprastą šalį,
Kur kiekvienas kalnelis tiek gali
Apsakyt iš senovės dienų!
Kur tiek sako mums pilių griuvėsiai
Ąžuolų-ilgamečių pavėsiai
Ir apžėlę kapai milžinų!

    Kur dainuoja lietuvė- sesutė
Apie Vytautą, gražią Birutę,
Žiemą ausdama drobę plonai!
Kur nuo Vilniaus lig Kuršo ir Prūsų
Pranokėjų ir prosenių mūsų
Ilsis brangūs kapuos pelenai.

    Daug suvargti lietuvninkams teko;
Bet ne visos jų jėgos išseko:
Daug paslėpta galybių jaunų.
Mūsų dvarponiams lenkai pamėgo,
Daug kitų į maskolius pabėgo!..
Bet kitokių sulauksme dienų.

    Man dar bočiaus senelio kalbėta,
Kad daug turtų slapčia užžavėta
Mūsų žemėje guli seniai!..
Veltui ponai atrasti mėgino;
Paslapties iki šiolei nežino;
Juos atras tik mūsiškių ainiai.

    O, ateis!.. Kaip pavasario rytas
Kad ateina žiedais aprėdytas,
O jam pritaria paukščių giesmė:
Ir iš mūsų pačių, iš valsčionių,
Tik ne gudiško plauko beždžionių,
Prasimuš atgimus versmė.

    Mūsų moterų luomas atbudęs
Bus lietuvės, ne lenkės ar gudės;
Joms ne mados tada berūpės:
Laisvę nešančiai auštant gadynei,
Naują kartą išauklės tėvynei;
Apsišvietusios mokslu žibės.

    O kada po dvarus bajoraitės
Ims rėdytis kaip mūsų mergaitės
Ir nešios kaip Birutė margay,
Tai ir Magdės jau nieks atminimo
Nepažeis, ir kalčios atpirkimo
Susilauks bekentėjus ilgai.

    Bet kada?..” Čia papūtęs vėjelis
Užlingavo medžius, o senelis
Apsižvalgęs: ,,Štai teka aušra!
Laikas, - tarė,- senam atsilsėti!
Poterėlius suklaupkim kalbėti,
Kad graži užtekėtų giedra”.

    Ir suklaupę prieš tekantį rytą,
Siuntėm maldą, tėvų išmokytą;
O nubudę aušros spinduliai,
Lyg kad pirštai nematomos rankos,
Gal keleivio, kurs šimtmečiais lankos,
Mus iš tolo žegnojo meiliai…


   Praėjo daug metų!..
Jie slinko iš reto,
O, rodos, tai vakar tiktai
Dar mažas vaikelis
Klausiaus, kaip senelis
Man sakė ,,Štai aušta rytai!”
Ir laukiau aušros
Kaip nustelbus žolelė rasos.

    Bet veltui tikėjaus,
Aušros beilgėjaus!..
Nešvito tatos rytmetys:
Ūkai tesirinko
Ir bždebesys slinko
Kaip šaltas paniuręs žaltys;
O šiaurio naktis
Man išrodė visa ateitis.

    Aušros nesimatė!..
Bet žmonės, papratę
Bevargti nuo amžių senų,
Sau širdį ramino
Ir ugnį gaivino,
Ją slėpdami tarp pelenų;
Žinojo: Dangaus
Nieks be skausmo-vargų neragaus.

    Nesyk nusiminęs
Tamsos begalinės,
Pabėgęs nuo savo draugų,
Ant knygų rymojau
Ir moksle ieškojau
Sunkaus užmiršimo vargų;
O mano varguos
Vienas, būdavo, Dievas paguos.

    Tautos atgimimas
Ir Magdės likimas
Lyg seserys rodės tada!
Ir rodės, senelį:
,,Mokinkis, vaikeli!” –
Girdėdavau kalbant greta;
Ir tuomet plačiau
Gilią mintį senelio skaičiau.

    Vaikeli mokinkis,
Lietuviu vadinkis,
Vilties nenustok niekados!
O, mokslas daug gali!
Jis vargstančią šalį
Išpančios iš amžių skraudos,
Jei Dievo garbės
Tau liepimai tuščiai nekambės.
Mokytojų žodis
Stebuklus parodys:
Užgims darbininkų šimtai
Tenai, kur šiandieną
Bevargstantį vieną
Ant mūsų dirvonų matai.
Tik žemei tėvų
Negamink svetimųjų dievų!

    Tik tautišką sielą,
Tą židinį mielą,
Kurį vaidelyčių grynų
Per amžius sukurta,
Kaip sąžinės turtą
Besergėk nuo metų jaunų!
O savo tautos
Niekados neapleisk, niekados!

    Štai Magdė-varguolė
Verksmingai nupuolė,
Nes jai svetimi skarmalai
Daugiau berūpėjo,
Gardžiau bekvepėjo
Kaip mūsų laukų dobilai!
Takai svetimi
Vien tik kryžkeliais ves naktimi!..

   Štai mūsų didžiūnai,
Senovės galiūnai,
Šiandieną lig laiko svečiai,
Prabočių tėvynę
Po kojų sumynę,
Ją lenkams pardavę stačiai,
Nuo savo žmonių
Stov už mylių dabar devynių!

    Nuo Liublino metų
Daug audrų-verpetų
Pateko ant mūsų dalies!
Nemaž užsimiršo;
Bet tai, ką išpiršo
Didžiūnai dėl mūsų šalies,
Jau buvo pervirš:
To lietuviai ilgai neužmirš.

    Dabar jų tėvynė –
Ne mūsų tėvynė!
Jų norai – ne mūsų sapnai!
Prabočius pragėrę,
Sau Magdę sutvėrę
Endekų tikri avinai!..
Jiems trūksta šviesos
Ir gaivinamos meile rasos…

    Nušvisk, sidebrine!
Uždek jiems krūtinę,
Iš miego pažadink, aušra!
Atei numylėta,
Seniai pažadėta!
Ateik su linksmybe tikra!
Ateik, o ateik!
Išrišimą tai Magdei suteik!

    Lietuvi, mokinkis,
Varguos beraminkis,
Vilties nenustok niekados!
O, mokslas daug gali:
Jis vargstančią šalį
Išpančios iš amžių skriaudos,
Tik žemei tėvų
Negamink svetimų dievų!;

______________

* Naujus varpus liejant, leidžiama melagingos paskalos; kuo plačiau jos pasklystančios, tuo garsesni būsią varpai.