Roma

Iš Vikišaltiniai.
Jump to navigation Jump to search
Roma
Maironis
Pirmoji publikacija – „Pavasario balsai“, 1895.


Užmigo garsioji cezarų galybė;
Nutilo seniai Koliziejo linksmybė;
„Circenses“ neklykia balsai;
Jau nieks gladiatorių mirti nevaro,
Nesveikina ten morituri Cezaro!..
Vien kryžius tebspindi aukštai.

Bet Augusto Roma lig šiolei turtinga;
Jos marmuro rūmai, garbė melaginga,
Dar baltuoja saulės tvane;
Dar baltuoja rūmai, garbė paskutinė,
Kaip baltuoja kaulai, kapus apkabinę,
Bet Romos... jau mirė dvasia!

Nebėra diktatorių, nei legionų!
Ginklu Scipionai nuo kraujo raudonu
Nesergėja Alpių šalies.
Aetijus krito, o kruvinos upės
Jau praneša Romai, kad viską nulupęs,
Italiją Hunas užlies.

Ant juodbėrio žirgo, šarvais apginkluotas,
Štai pusplikius veda Atila gauruotas,
Dunojaus apleidęs šalis.
„Kur Roma? kur Roma?“ sutikusių klausia;
Vis viena Atilai naktis ir tamsiausia:
Jam kelią apšviečia ugnis.

Lombardija dega. Gyventojai bėga.
Taip gena pavasaris tirpstantį sniegą.
Kur Roma? kur Roma garsi?
Ta Roma, kur ginklo pakelti negali;
Ji lupo Europos ir Azijos šalį;
Ten turtai pasaulio visi.

Tautoms ji terodė vien kruviną plieną,
Bet Némezis rašo jai mirtį šiandieną
Ir Jovis jai tėvu nebus!
Už ašaras, kraują, už Galų vergiją,
Nauji gladiatoriai, kerštui atgiję,
Atlygins už brolių kapus!

Štai Roma ant kalnų. Atila sustojo;
Laukinės jo gaujos dievams sugiedojo
Ir skėčias ginklais kaip sparnais;
Ginklų gi žvangėjimas, žirgų žvengimas,
Žmonių kaip užrūstintų marių ūžimas
Kampanijos eina laukais.

Atsiliepė Roma: balsai netikėti
Padangėmis plaukia, gaujoms negirdėti!..
Tai Rymo bažnyčių varpai.
Atsiliepė giesmės, Danguj pagimdytos,
Ir dvasios, ne žmonės, baltai aprėdytos,
Išeina palengva antai.

Atila stebėjos; nusiminė gaujos;
O minios nežemiškos, hunams taip naujos,
Vis žengė artyn pamažu.
Priėjo ir dvišakai skirtis pradėjo;
Iš vidurio baltas senelis išėjo
Ir pratarė Dievo balsu:

„Man Leono vardas. Aš - tėvas krikščionių,
Ant žemės vikarijus Dievo malonių,
Ateinu paklausti tavęs,
Iš kur tu, Atila? nuo ko ta skaudžioji
Valdžia, kad tautas ir jų miestus terioji,
Lavonais nuklojęs žemes?“

Atila nubalo, senelį pažinęs,
Kursai jį kas naktį per sapną kankinęs.
Su baime atsakė tada:
„Aš - rykštė, Aukščiausio Praamžiaus pasiųsta,
Man liepta teisybę atlyginti rūstą;
Tautoms jūsų Roma - kalta“.

„Tu rykštė Aukščiausiojo, - Leonas tarė:
Tai plak! Bet tą Romą, kur pikta jums darė,
Plak Romą Cezarų dienos:
Bet Romoje Rymą jau naują regėsi, -
Ranka jo šventvagiškai nepalytėsi!
Jį Viešpats galybių užstos“.



Nebàltuoja marmurai, huną pažinę!
Jų žuvo senovės garbė paskutinė,
Vien kryžius tespindi aukštai.
Išnyko ir hunai. Taip rykštę ir plieną
Teisybė nuplakusi laužo kas dieną!
Tik Leonų auga darbai.

Praslinko kaip sapnas daug amžių ir metų,
Ir vėlei tarp audrų, žaibų ir verpetų
Ant Rymo užtemo naktis.
Ne hunai atėjo, kaip kitą gadynę:
Italijos sūnūs, teisybę pamynę,
Štai laužias į Petro duris.

Įėjo!.. ir jo šventenybes naikina;
Kaip barbarai-hunai po kojų jas mina,
Įžeidę krikščionių jausmus,
Užmiršę, kad Rymas - pasaulio sostinė,
Kurį visos tautos ir amžiai dabinę
Kaip šventojo tėvo namus.