Rudens vargonėliai

Iš Vikišaltiniai.
Jump to navigation Jump to search
Rudens vargonėliai
Jurgis Baltrušaitis
Pirmą kartą eilėraštis išspausdintas 1942 m. rinkinyje „Ašarų Vainikas“.



Apėjęs darželį, kol dienos dar žiba,
Ir vėl apsižvalgęs po visą sodybą,
Stebiu, kad nei rūtų, nei rožių vainiko
Beveik nebeliko...

Po viso, kas verpės, ir raizgės, ir grūdos,
Vien drykso, vien klojasi samanos rudos...
Ir to, kas dar skursta, kas dar tebevysta,
Širdis nepažįsta...

Štai, mano gegužės vyšnelė didžturtė –
Ją degino saulė ir darganos p u rtė...
Žiedais apsikrovus, ji tarpo kadaise –
Nūnai ji bevaisė...

Ant, stūkso už vartų liepelė palaikė –
Pavasario kasos, gaurai išsidraikė
Ir skraistė nuskuro – kiek nori, dairykis,
Tai visas laimikis!

Bet sveikink, širduže, ir delčią, kaip duoklę
Grąžins tavo žiedus slaptinga švytuoklė,
Atželdins voratinkliais klotas rugienas –
Aš, skurdęs, ne vienas...