Samsonas

Samsonas
Vincas Kudirka

Vinco Kudirkos raštai, tomas I, 1909.

Sekimas

Gaazoj trukšmas ir sumišimas —
Tautos paskirta ant šiandien šventė.
Nes jau Samsono baisus keršimas,
Ką Pilistėnai taip ilgai kentė,
Šią dieną galą atrast turėjo.
Stiprus Samsonas, Samsons pagirtas
Dabar nuliūdęs, bailus, netvirtas.
Nuleidęs galvą, žemyn žiūrėjo.
„Baisus Samsonai! Ar tai teisybė,
Kad tu didžiūnų esi grožybe,
Kad ištarimas tik tavo vardo
Žmonių būrius tuoj išskirsto, ardo?
Ir mes juk baimės, matai, pripilti
Nuo tavo vardo, bet turim viltį.
Kad mūs varguolių pasigailėsi,
Toliau žudyt jau nebenorėsi,
Ko taip nuliūdęs? Kas atsitiko?
Ar mūsų žaislas tau nepatiko?
Tyli, tarytum žemes pardavęs?
Žinai, ko norim prašyti tavęs?
Į stiprią ranką kankles paėmęs,
Tu milžinų mums užveski dainą,
Išgarbink savo su mumis vainą,
Paskui, į šonus rankas įrėmęs,
Pašok truputį! O kaip paliausi,
Šiek tiek galėsi pasidrūtinti:
Nuo pietų kaulus apgraužti gausi
Ir vandenėlio atsivėdinti.
Na, pasijudink! Dėl ko nešoki?
Ar taip sutingęs? Ką? Ar nemoki?” —
Taip Pilistėnai Samsoną barė,
Ir tyčiojosi — juokus sau darė.
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
O Pilistėnai! Linksmi jūs, siaučiat,
O galo savo tik neprijaučiat!
Ar nematyt jums, žiūrint iš šono,
Kaip atsimainė štai veids Samsono?
Ar jau užmiršot tą veidą jojo,
Kada būrius jūs viens apvaliojo?
Samsons išblyškęs štai atsigavo —
Pajuto seną tvirtybę savo.
Apkaito veidas, šviste nušvito,
O iš akių jo žaibai tik krito,
(jau Pilistėnai jį tokiu matė)
Nusišypsojo, plaukais pakratė,
Aplinkui save akim nunėrė,
Dantims sugriežė, stulpus nutvėrė,
Kurie palaikė stogų svarbumą
Ir namo sienų visą tvirtumą…
Staiga papurtė… trioba sugriuvo.
Visi pradingo, viduj kur buvo.