Senelio Juozo pasakos

Iš Vikišaltiniai.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Senelio Juozo pasakos
Lazdynų Pelėda
Išspausdinta „Pavasaryje“, 1912 m., Nr. 1


Pažiūrėkit į mane, vaikučiai: ir aklas aš, ir senas, be savo pastogės, be šeimynos, vienas svieto keliauninkas. Kur nueinu - ten namai, kur numirsiu - ten kapai...

Ne visad aš toks buvau: kitąsyk, kaip ir jūs, buvau gražus, linksmas, nieko nebojau1...

Buvo ir trobelė, ir gyvulėlių, buvo ir šeimyna miela, - ir nebeliko nieko, vien šitos terbos2 dryžos ir mazgotinis3 rankose šunims apsiginti.

Gailisi manęs žmonės, maitina vargdienį, o aš sau tankiai pagalvoju, kad tai dievas mane nubaudė...

Pasiklausykit, vaikučiai, kad su jumis tas nenutiktų, paklausykit ir į širdį įsidėkit tvirtai, kas su manim kitąsyk nutiko.

Valiūkas buvau, kaip ir daugelis, ganiau bandą, vikrus buvau lyg žebenkščiukas, už tai pavasariop, išginus bandą, nepasislėpė nuo manęs nė vienas lizdelis - visus apžinodavau. Kitur paukštelius liuobu išimsiu, na, ir visas užsiėmimas su jais: akis išbadinėsime, kojeles išsukinėsime ir paleisim ant žemės. Visas piemenų būrys nesiliaus iš juoko, kai ant mūsų su riksmu puls paukštelė motinikė: ir ant žemės nukris čirkšdama, ir aukštyn pasikels, - o mums vis tai juokas buvo. Ir užėjo mums taip besigonijant medininkas4 senelis, ir ims barti. Bet kas tai mums, valiūkams: išjuoksim senį, išmaravosime, - pakratys ranka ir nueis, sakydamas: ryžkitės, ryžkitės, dieve duok, kad iš to juoko kada neprisieitų verkti, to paties patiems prityrus.

Iš to senio pasakymo dar didžiau imdavome juoktis: kaip tai mes pritirsime, juk mes ne paukščiai ir medyje lizdo nesuksim ir neperėsime. Nauji juokai juokų, o mes toliau valiūkavome.

Ir vėl kažkada užsimanėme skruzdyną uždegti. Atbėgo senis.

- Oi, valiūkai beširdžiai! Žiūrėkit, kiek jūs vargo tiems vabalėliams padarėte! Ar žinote, nevidonai, kad skruzdyną padegti, tai tokia nuodėmė, kaip ir miestą ar sodžių uždegus.

Ir ėmė gesinti senis, apsiverkė begesindamas.

- Nabagučiai, - sako, - piktadariai apniko jus!

Kvailas senis, manome, ir dirbame kaip dirbę!

Kažkada žiemos laiku nužiūrėjau aš voverės sandėlį riešutų, daugiau kaip gorčius5, vienas į vieną išgvilbę, pilni, - ko belauksi: įsikabinau į medį, iškopiau iki vieno!

Užėjo senis:

- Gėdą turėk, nevidone, ar neėdęs esi?! Vargšas gyvulėlis, ką dabar valgys!

- Kankorėžius lai graužia, - atsakiau drąsiai, o senis ir sako:

- Oi, kad tau kada neprisieitų kankorėžių graužti!

Ir nuėjo juokais juokų. Daug metų praėjo, aš paaugau, jau subrendęs buvau, kada tėvelis pasimirė, ir likau ūkininku jo vietoje.

Po dvaru gyvenau, gyvenime nieko netrūko, netęsęs žmoną parsivedžiau, ir ėmėme gyventi.

Ir vieną, ir kitą vaikutį dievas davė: gražūs, sveiki, linksmi čiauškėjo mažyčiai.

Pasiturinčiai gyvenome, šykštūs buvome abu: nepasiganė pas mus keleivis, nepasimaitino elgeta užėjęs, - vien į turtą įtikėję gyvenome.

Pareiname vieną sykį iš bažnyčios, ir užmirėme abu: vien kaminai riogso ir menkų plėnių krūva iš degėsių rūksta. Vaikai - trejetas jų buvo - sutūpę patvoryj verkia.

Prisiminė man tuoj skruzdynas, kitąsyk deginamas: taip mūsų trobelės degėsiai į jį panašūs buvo.

Nei sėklos, nei vėplos, o čia pavasaris išaušo, menkai kur ir pasigauti! O sunkūs ir taip visiems buvo tie metai: pas mus vienus iš senovės klėtis buvo pilna. Dar nuo šio ryto atėjo kaimynai prašyti vaikams nors miltų pramalti, nes ėmė sirguliuoti, o mums kas rūpi: kam niežti, tegu kaso - ir išėjome bažnyčion!..

- Mama, duonelės! - rėkia vaikai, o iš kur imsi? Nuo ryto buvo visa ko, o šit vakare - nė spogo!..

Liepos spurganas, liepos žieveles praplikę, ėmėme maitintis...

Ir prisiminė man voverės sandėlis iškoptas, ir senelio medininko žodžiai, ir mano jam atsakymas:

- Lai kankorėžius graužia!

Ir apsiverkiau, bet jau nebeatverksi!.. Pasidėjome palapinėje, greitai iš šiokių tokių atgalių sumestoj. Pavasaris šaltas, vėjas ūžia, viakučiai ėmė sirgti... Atsimenu, atbudo Jonelis nakčia.

- Mama, - klausia verkdamas, - kas ten stovi duryse?

- Nieko nėra, - tvirtina motina, ir aš nieko nematau, o jis vis sako: - Stovi, motute, toks baltas... stovi, aš bijau!

Mes nieko nematome, o, mat, stovėjo... Saulelei tekant Jonelis mirė...

Ir suūbavo, suaimanavo motina, plaukus sau draskė ir ant žemės krito, o jos verksmas visai buvo panašus į riksmą, kažkur seniai seniai girdėtą... Ir prisiminė man mano valiūkyste lizdelis išdraskytas, paukštelė motina ir seno medininko žodžiai.

- Dieve duok, kad to nepritirtumei! - paskui Jonelį, ir antrą, ir tretįjį mirtis atsiėmė mūsų vaikučius, atsimėmė lygu mes anąsyk paukštelius iš lizdo, ir verkėme abu, bet jau nebeatverksi!.. Galų gale ponas, bijodamas, kad neužsigyvenčiau, išvarė mane šalin.

Abu išėjome su žmona šunų lodint po svietą; ji, nė metų nevargus, nusimirė, o aš šit, kaip matote... apakau ir šiaip, mielaširdingų žmonių pravedžiojamas, einu per svietą atgailodamas.

1912 m.


1Nebijojau.
2Terba - maišelis, krepšys.
3Skuduras.
4Eigulys.
5Gorčius - anksčiau skysčių ar biralų matas Lietuvoje. T. y. ~3 litrai.