Senelis prasmegusioje bažnyčioje
| Senelis prasmegusioje bažnyčioje |
|---|
| Lietuvių liaudies padavimas |
Kaip mum pasakojo, taip ir mes.
Pasamanėj gyveno toks senelis. Jį apibūrė burtininkai, ir jį šuniukas nešiojo tarp kojų. Jis buvo dešimčiai metų užburtas. Ot, ir nunešė jį, šitą senelį, šitas šuniukas ton bažnyčion po žemėm. Ir ką – nieko bažnyčioj toj nėra, tik jaunoji prirakinta prie stulpo didžiosiose duryse. Tada jį šuniukas išnešė ir vėl viršun. Ė senelis šitas pasakojo žmonėm. Tada nuėjo ir rado raktus, tai paėmė ir atsinešė. Tai jam atėjo naktį ir sako:
– Atnešk, nes negerai bus.
Jis ir kitą naktį pernakvojo, ir vėl ateina in jį ir sako:
– Nu, tai dar tu neklausai. Tai, – sako, – šią naktį jau mes tave nepaleisime.
Jis paėmė ir nusviedė raktus. Nusviedė raktus, ir raktai nužvangėjo. Nuėjo jis pas kunigą, kunigui pasakė, kad šitaip jam atsitiko.
– Tai tu, – sako, – durnas buvai, kad nunešei. Reikėjo, sako, – man atnešti.
Nu, ir ką gi jis nuneš, kad nėr.