Senis su geležiniu nykščiu

Iš Vikišaltiniai.
Senis su geležiniu nykščiu
Petras Cvirka
Pasaka iš rinkinio „Nemuno šalies pasakos“, pirmąkart išleisto 1948 m. Kaune.


Buvo kitąkart trys broliai. Vieną dieną jiems bemedžiojant, atėjo naktis. Į namus pareiti jiems buvo toli. Nutarė broliai girioje nakvoti. Turėjo jie prisišaudę paukščių ir kiškių, tačiau nė vienas neturėjo ugnies. Jauniausiasis brolis pauostė aplinkui ir sako:

– Jaučiu dūmų kvapą.

Vyresnysis brolis įsilipo į eglę, apsižvalgė į visas keturias šalis ir sako:

– Broliai, tiesiai į rytus matau ugnelę.

Siunčia broliai vyriausiąjį ugnies atnešti.

Išėjo brolis ir, gerą galą paėjęs, išvydo treškantį laužą. Prie laužo, ant didelio kelmo, žilabarzdis senis sėdi ir geležiniu nykščiu žarijas žarsto.

– Tėvai, duok ugnies! – sako atėjęs.

– Mat, koks! Taip drąsiai reikalauja, lyg ugnis jo būtų... – atsiliepė senis.

– Gal reikės dar nusilenkti, tau į ranką pabučiuoti? – šaipydamasis paklausė atėjęs.

– O gal ir reikės! – atkirto senis. – Matai šitą kelmą: tik dar išsižiok, tuojau po juo pakišiu. Jei nori ugnies – pasek man pasaką, kurioje būtų grynas melas.

Atėjusis ėmė sekti:

– Buvo seniau vienas kalvis, ir jis turėjo tiek pinigų, kiek jo žaizdre buvo anglių. Išėjo kalvis kartą į pasaulį ir susitiko tokį žmogų. O buvo vasara...

– Pakaks, kvaily! – sušuko senis. – Viskas tavo pasakoj būta ir girdėta.

Pakilo senis, davė spriktą atėjusiojo kakton su geležiniu nykščiu, patiesė jį vietoje ir tuojau kelmu prislėgė.

Nesulaukę anuodu brolio grįžtant, nutarė, kad jo eis ieškoti vyresnysis. Atėjo vyresnysis ir mato: tupi senis prie treškančio laužo ir geležiniu nykščiu žarijas žarsto, o vyriausiasis brolis kelmu prislėgtas, tik galva kyšo.

– Seni, seni, gal nori, kad aš tau barzdą apipeščiau! Kam tu mano brolį po kelmu pakišęs laikai? – klausia vyresnysis.

– Jeigu tu nebūsi už brolį geresnis, ir su tavimi taip atsitiks! – sako senis.

– Seni, nekalbėk taip, aš tave užmušiu! – sako atėjusis.

– Ė, vaikeli, dar tas negimė, kas mane pagąsdintų!.. Jeigu nori, kad tavo brolį paleisčiau ir dar ugnies duočiau, pasek man pasaką, kurioje būtų grynas melas.

Atėjusis ėmė sekti:

– Kitąkart buvo senas žvirblis ir vienoje pastogėje susisuko sau lizdą. Netoli žvirblio lizdo buvo dar ir kregždės lizdas, o prie tos kregždės lizdo buvo...

– Pakaks, kvaily! – pertraukė senis. – Viskas tavo pasakoj tik buvo ir buvo, o aš prašiau pasekti apie tai, ko nebuvo. Na, eikš čia.

Kai tik antrasis brolis prisiartino, senis pakilo, davė spriktą jo kakton su geležiniu nykščiu, patiesė vyrą ant žemės ir kelmu dar prislėgė.

Nesulaukęs brolių grįžtant, išėjo jų ieškoti jauniausiasis. Prisiartino jauniausiasis brolis prie ugnies ir mato: tupi žilabarzdis senis prie treškančio laužo ir geležiniu nykščiu žarijas žarsto. O po kelmu tįso prislėgti broliai, tik galvos kyšo.

Prišoko jauniausiasis brolis ir įsikibo seniui į barzdą. Norėjo ilgabarzdį patiesti, bet netrukus pats senio apačioje atsidūrė.

– Nesikarščiuok, nesikarščiuok, vaike! – atsiliepė senis. – Matai, kokie tavo broliai ramūs... Ir tu toks būsi, jei imsi smarkauti. Jeigu paseksi man tokią pasaką, kurioje būtų grynas melas, tai paleisiu abu tavo brolius ir dar ugnies duosiu.

– Leisk, tėvai, man pagalvoti valandėlę! – prašo jauniausiasis.

– Gali galvot! – sako senis.

Pagalvojęs valandėlę, vaikinas pradėjo:

– Pernai, sulaukę gražios žiemos, ežere su tėvu pasėjome pupas. Viena pupa augo, augo ir išaugo iki pat dangaus. Siunčia mane tėvas į dangų druskos nupirkti. Įsikabinau į pupą ir lipu. Pradėjau lipti vakare, o dangų prilipau tos pačios dienos rytą. Nusipirkęs druskos, leidausi atgal. Tik, kur buvęs, kur nebuvęs, iššoko iš tvarto ožys ir perkando pupos kamieną. Nėra kas man daryt: stryktelėjau žemėn, pasiėmiau kapą kiaušinių, iš kiaušinių kevalų nusivijau virvę, grįžau vėl prie dangaus vartų, pririšau virvę prie debesio galo ir ėmiau leistis. Leidausi leidausi ir pritrūkau virvės. Išsitraukiau peilį, – čiakšt, nupiovau jos viršutinį galą, pridūriau prie apatinio ir laimingai pasiekiau bažnyčios bokštą. Apsidairiau nuo bokšto, manau – šoksiu. Kai tik šokau, pataikiau ant didelio akmens. Įklimpau į akmenį iki kelių ir nežinau, ką daryti. Pasvarstęs valandėlę, nutariau palikti kojas akmenyje. Parbėgau namo atsinešti kirvio. Sugrįžęs, žiūriu – rudas šuo mano kojeles graužia. Kad aš užsimosiu kirviu tam šuniui, šuo tik – au, au, au ir nubėgo, palikęs iš tos baimės savo popierius...

– O kas tuose popieriuose buvo? – klausia senis.

– Et, vieni niekai! Ten buvo parašyta, kad tavo tėvas mano tėvo kiaules ganė.

– Taip negalėjo būti. Grynas melas! – suriko žilabarzdis senis ir jau pakėlė geležinį nykštį.

– Ramiau, ramiau, tėvai! – sako atėjusis. – Jei mano pasaka tau grynas melas, tai aš laimėjau.

Teko seniui paleisti visus tris brolius ir duoti jiems ugnies.