Sidabrinė kulka
| Sidabrinė kulka Petras Cvirka |
|---|
| Pasaka iš rinkinio „Nemuno šalies pasakos“, pirmąkart išleisto 1948 m. Kaune. |
Gyveno žmogus, vardu Džiugas. Gyveno tokiame krašte, kur nebuvo jokių ponų, kunigų nei bajorų. Ką pasėjo – sau pasėjo, ką nupiovė – į savo kluonus suvežė, ką iškūlė – į savo aruodus supylė, o ką sumalė ir iškepė – ant stalo padėjo. Gyveno Džiugas nieko nestokodamas, dirbo dainuodamas, šeimą augino nedejuodamas, prieš nieką sprando nelenkė ir niekieno nemaldavo.
Atsibastė į Džiugo laimingą kiemą striukas bukas vokietukas. Rado žmogų plėšinį beplėšiant. Strielbele švytruodamas, bizūnu mosuodamas, ir sako žmogui:
– Žmogau, žmogau, aš tavo ponas. Atiduok man savo arklį. Jei neatiduosi – tave vietoj arklio pabalnosiu ir raitas josiu.
Ką darys Džiugas: vokietis atėjūnas – velnio tijūnas. Juokai su juo maži. Atidavė žmogus vienintelį arklį, parėjo namo ir guodžiasi pačiai:
– Žemelę kaste sukasime, derlių nešte sunešime, kaip nors prasiversime – vis badu nenumirsime.
Nespėjo žmogus dar nė vieno miego išmiegoti, tik pabrakšt, ir vėl čia tas pats vokietukas, striukas bukas – dantyse rūkstantis cibukas. Sutiko Džiugą karvę į ganyklą begenantį ir sako jam:
– Žmogau, žmogau, aš tavo ponas. Ar tu nežinai, kad nuo dabar pieną tik ponai begers. Atiduok man savo karvę. Jei neatiduosi – tuoj kojom dangų išmatuosi.
Nors pusiau persiplėšk – turi atiduoti vienintelę karvutę. Grįžęs namo, ir guodžiasi jis pačiai:
– Kiaulaitę pasiskersime, viralą taukų kruopele užsiblėsime – vis badu nenudvėsime.
Nuėjo žmogus į tvartą kiaulės skersti, tik kur buvęs nebuvęs, lyg iš kupsto išspirtas, brinkst vokietukas, ir čia. Strielbele švytruodamas, bizūnu šmėžuodamas, ir sako žmogui:
– Žmogau, žmogau, aš tavo ponas. Ar tu nežinai, kad kiaulieną nuo dabar tik ponai valgys. Atiduok man savo kiaulę. Jei neatiduosi – tave po šaka pakabinsiu.
Atidavė Džiugas paskutinę kiaulę. Sugrįžo į gryčią ir guodžia beverkiančią pačią.
– Pasigaudysiu žuvies, miške uogelę, kur grybelį nusitversime, vis iki žiemos gyvi ištversime.
Vos prašvitus, žmogus išėjo į paupį, prisigaudė žuvies pilną krepšelį, užsukęs į mišką, prisiuogavo pilną kraitelę uogų, belandžiodamas po beržynus ir eglynus, prisirinko grybų ir grįžta vakare, it ratuota bitelė.
Vokietukas, it velniukas, patiltėje Džiugą saugojo ir, kai tik Džiugas prisiartino prie tilto, jis strykt ant kelio, sustabdė žmogų ir sako:
– Žmogau, žmogau, aš tavo ponas. Ar tu nežinai, kad uogas, žuvį ir grybus tik aš valgysiu. Nuo šiandien kasdien tavęs lauksiu prie šio tilto atnešant man uogų, žuvų ir grybų po pilną pintinę, o jei neatneši – tave patį žuvims atiduosiu.
Parėjo Džiugas namo tuščiomis rankomis, visą savo dienos triūsą vokietukui atidavęs. Parėjęs ir guodžia verkšlenančią žmoną.
– Pasirūkštyniausime, girios paukščių kiaušinių prisirinksime – vis iki naujo derliaus badu nenumirsime.
Nuo aušros iki saulėlydžio bėginėja Džiugo pati su vaikais po krūmus, lanksto nugarą, šaltoje rasoje kojas šaldo – vokietukui uogas, grybus renka.
Atėjus rugiapiūtei, suėmė Džiugas derlių nuo laukų, nešte sunešė į klojimą ir džiaugdamasis sako pačiai: duonelės turėdami, kaip nors sunkią žiemą išgyvensime, o pavasario sulaukę, žolele gyvi būsime.
Tik pašmakšt striukas bukas vokietukas, dantyse rūkstantis cibukas, ir sako Džiugui:
– Žmogau, žmogau, aš tavo ponas. Žiūrėk, kad tavo javai būtų per dvi dienas iškulti ir į mano aruodus suvežti. Jei nors vieną grūdą paslėpsi – po medžio šaka kabosi.
Menki juokai su vokiečiu atėjūnu, velnio tijūnu – teko visus grūdus jam atiduoti. Pasiliko Džiugo šeima be pieno, be mėsos, be duonos. Laikas žiemkenčius sėti, nėra kuo arti, ekėti, nebeliko nė grūdelio laukams užsėti. Sėdi Džiugas dienų dienas apsiniaukęs, sėdi alkanas su mažais vaikais ir galvoja, nieko nesugalvodamas.
Ir vėl, kur buvęs nebuvęs, girgžt pro duris vokietukas:
– Žmogau, žmogau, ko sėdi tinginiaudamas? Aš, tavo ponas, įsakau, kad per tris dienas būtų dirva įtręšta, aparta, išekėta ir rugiais, kviečiais užsėta. Jei neužsėsi, tavo namus padegsiu, tavo vaikus ir tave sudeginsiu, o tavo giminės pelenais dirvą patręšiu.
Neturėdamas nei arklio, nei grūdų, pats badu su šeima dvėsdamas, nežino Džiugas, ką daryti. Laukia, kas bus. Praėjus trims dienoms, ateina vokietukas ir klausia:
– Žmogau, žmogau, ar užsėjai savo lauką?
– Palauk, tuoj žvirblio mėšlu dirvą patręšiu, katę pasikinkęs, išarsiu, išekėsiu, utėles nuo ponulio sprando surinkęs, užsėsiu, – atsakė Džiugas, išvestas iš kantrybės.
Supyko vokietukas ant žmogaus už tokius jo žodžius. Naktį, kai Džiugo namie nebuvo, padegė atėjūnas jo lūšną. Drauge su namais sudegė Džiugo pati ir du maži jo vaikeliai. Grįžęs namo, rado žmogus tik smilkstančius rąstagalius. Susėmęs į ryšulėlį savo vaikų ir pačios suanglėjusius kaulus, išėjo Džiugas į pasaulį.
Ėjęs dieną ir naktį, žmogus išalko, pavargo. Ėmė raustis savo kišenėse, be nesuras nors mažą duonos trupinėlį. Atrado tik mažą sidabrinį pinigėlį, adatą, dar siūlų kamuolėlį. Ką darysi. Pats savęs neprarysi – keliauja toliau. Beeidamas priėjo tamsią girią. Girdi, kažkas girioje žvanga, skamba, net žemė dreba. Pasuko jis į tą pusę, iš kur garsas eina. Mato, viduryje girios kalvė stovi, žaizdras šviečia ir milžinas kalvis, su barzda iki žemės, kūju į priekalą muša.
– Kalvi, ką kali? – klausia prisiartinęs Džiugas.
– Paukščiams snapus, žvėrims iltis ir nagus, gyvuliams ragus aš kalu, – atsakė kalvis.
– Ar negalėtumei man nukalti tokią kulką, kuri sviesta kiekvieną, apie ką tik pagalvosiu, tuoj užmuštų ir vėl pas mane sveika grįžtų? Štai, sidabro tau ir anglių tavo žaizdrui.
– Tu daug nori, – suriko kalvis. – O kas esi, iš kur keliauji ir kam keršyti ruošiesi?
– Papasakojo Džiugas savo nelaimę, gailiomis ašaromis apsipildamas. Kalvis išklausė žmogaus, priėmė iš jo sidabrinį pinigą ir, pakūręs žaizdrą Džiugo pačios ir vaikų suanglėjusiais kauleliais, ėmėsi darbo. Visą dieną ir naktį žaizdras neužgeso, iki dangaus kibirkštys lakstė, visą dieną kūjis dundėjo – nukalė kalvis Džiugui sidabrinę kulką.
Padėkojęs kalviui, žmogus įsidėjo kulką į antį ir eina toliau. Tris dienas tamsiąja giria ėjęs, tik uogomis mitęs, priėjo jis laukymę. O toje laukymėje didelės staklės stovi, staklėse mergina sėdi ir audžia. Tokius audimus audžia, kad iš tolo jų raštas ir spalvos žvilgsnį akina, tartum skaisti saulė šviečia.
– Ką audi, mergele? – priėjęs klausia Džiugas.
– Paukščiams drabužius, vorams šilkinius tinklus, pievoms kilimus, tvenkiniams ir ežerams žaliuosius maurus aš audžiu.
– Ar negalėtumei man tokio audeklo išausti, kad iš jo pasiūtu drabužiu apsivilkęs, nematomas, nesurandamas tapčiau? Še siūlų kamuolėlį.
– Nemažai tu nori. Kas esi, iš kur keliauji, ir kokia bėda tave nematomu verčia pasidaryti? – paklausė audėja.
Papasakojo žmogus savo nelaimę, graudžiomis ašaromis apsipildamas. Išklausiusi Džiugo, audėja priėmė iš jo siūlų kamuolėlį ir ėmė svaidyti staklėse aukso šaudyklę. O tą siūlų kamuolėlį Džiugui buvo geroji laumė nepastebimai į kišenę įdėjusi.
Išaudė audėjėlė tokį audeklą, kad šviesiausia akis negalėjo jo matyti – toks plonutėlis, toks vaiskus, tartum tyras pavasario oras buvo.
Padėkojęs audėjai, eina su brangiuoju audeklu Džiugas. Paėjęs galą, mato pagiryje ant aukštų drevės ritinių, tarp brangiausių kailių, mažas žmogutis sėdi ir mažą drabužėlį siuva.
– Siuvėjau, ką siuvi? – klausia prisiartinęs Džiugas.
– Geniams švarkus, gandrams frakus, lapėms kailinius, peteliškėms marškinėlius siuvu.
– Ar negalėtumei man, štai, iš nematomo audeklo drabužį pasiūti. Duosiu ir savo adatėlę.
– Keisti tavo užsakymai. Kas toks esi, iš kur keliauji, kam man galvą kvaršini? – paklausė jį mažasis siuvėjas.
Papasakojo Džiugas apie savo nelaimes, net apsiašarojo. Išklausęs jo, siuvėjas apsiėmė pasiūti drabužį. Kai tik drabužis buvo pasiūtas, Džiugas juo tuojau apsivilko ir tartum skradžiais žemėn prasmego – nematomas tapo.
Išėjo Džiugas į platų kelią, girdi – kelias dunda, vežimas bilda, o vežime striukas bukas vokietukas važiuoja. Išėmė žmogus iš ančio sidabrinę kulką, sviedė ją, ir bematant iš vežimo, it skilandis, išsirito vokietukas, net jo rūkstantis cibukas iš dantų iškrito.
– Nebūti tau mano ponu, atėjūne – velnio tijūne, – pasakė Džiugas ir, pasiėmęs grįžusią kulką, keliauja toliau.
Eina per kaimą, mato Džiugas – vokietukas, žmogų įsikinkęs, lauką aria, per nugarą botagu vargdieniui žeria. Paleido Džiugas sidabrinę kulką – keberiokšt vokietukas ir kojas pakratė, tiek iš to arimo naudos tematė. Nusivalė Džiugas į rasotą žolę grįžtančią sidabrinę kulką, juodu atėjūno krauju aptekusią, įsidėjo į antį, keliauja toliau.
Išgirdo, sužinojo vokietukai, kad jų veislę naikina, susitelkė dideliu būriu: kardais švytruoja, ant arklių tursuoja, šūviais žaibuoja – sugausią jie Džiugą. Debesimi vokietukai laukus apstojo, miškus užgulė, upių vandenis žirgai jų sudrumstė. Ieško Džiugo pakrūmėmis, uostinėja pagrioviais, kiša nosis į vandenį, leidžia šūvius į debesis, o Džiugas nepastebimas, nematomas už paties vyriausio vokiečio nugaros stovi ir sidabrinę kulką laiko.
Išnaikino visus vokietukus, kaip rugių pėdus išguldė, ir, kai paskutinį kartą sidabro kulką paleido, – toji švari, be juodo kraujo lašo grįžo. Apsidžiaugė Džiugas, supratęs, kad nė vieno striuko buko vokietuko jo šalyje nebeliko, grįžo namo, kad vėl gyventų, prieš nieką sprando nelenkdamas, malonių nemaldaudamas, ką pasėjęs – tą sau ir nupiaudamas, ką iškuldamas – ant savo stalo ir pakraudamas.