Skalbėja ir grafas
| Skalbėja ir grafas Petras Cvirka |
|---|
| Pasaka iš rinkinio „Nemuno šalies pasakos“, pirmąkart išleisto 1948 m. Kaune. |
Kartą dvaro darbininkės skalbė ežere. Skalbdamos kalbėjosi:
– Jeigu aš tekėsiu, tai tik už aukšto ir mėlynakio, – tarė viena.
– O jeigu aš tekėsiu, tai tik už turtingo, – sakė antroji.
Pati jauniausioji, pati gražiausioji skalbėja tarė:
– Tegul mane auksu apiberia, šilkuos paskandina, o už nemylimo ir senio neisiu.
– Kalbėk, kalbėk! – juokavo draugės, – o jeigu mūsiškis grafas pasipirštų?
– Verčiau mirti, negu su tokiu kerplėša gyventi. Nerūpi man jo turtai! – atsakė jauniausioji.
Lyg tyčia, tuo metu paežere, lydimas tijūno, ėjo grafas. Išgirdęs skalbėjas kalbantis, jis sustojo ir pasiklausė. Nueidamas tijūnui pasakė:
– Rytoj atvesk į rūmus tą puikuolę plikšę.
Kitą dieną grafas išėmė iš spintos visus savo mirusios žmonos drabužius, šilkus, gintaro karolius, aukso apyrankes, brangiausius auskarus. Išskleidė tarnai pasakišką turtą didžiajame rūmų kambary. Atvedė tijūnas jaunąją skalbėją. Senas grafas parodė jai šilkus ir deimantus ir sako:
– Tai tavo kraitis. Ar tekėsi už manęs?
Mergaitė graudžiai pravirko ir sako:
– Ne, pone! Aš tik už mylimo eisiu.
Supyko ponas, kad prasta baudžiauninkė paniekino jo dosnią širdį, jo turtus, kilmę, ir sako:
– Aš tau galvą nukirsiu, jei iki rytojaus ryto tu man neišausi trijų juostų: vienos – kaip saulės, antros – kaip mėnulio, trečios – kaip žvaigždžių.
Išėjo skalbėja, nuėjo prie ežero – gailiomis ašaromis verkia.
Išgirdo paežery gyvenusios laumės merginos raudą, atbėgo prie jos.
– Mergele sesele, ko taip dūsauji? – klausia laumės.
Papasakojo skalbėja savo nelaimę, o laumės ją guodžia:
– Štai, tau minkšta pagalvėlė, štai, šiltas apklotas, štai, marškinėliai... Saldžiai miegok, nesisielok.
Viena laumė jai patalą ant žemės kloja, kita – dainą dainuoja. Užmigdė mergelę, o kai rytą ji pabudo, žiūri: ant gluosnio šakos trys šilko juostos kybo, ryto spinduliuos žaidžia. Viena juosta – saule šviečia, antra – mėnuliu, trečia – žvaigždėmis raibuliuoja.
Linksma pakilo skalbėja ir nunešė juostas grafui. Senas grafas ilgai stebėjosi juostų grožiu, tačiau jo rūsti širdis nesuminkštėjo.
– Aš tau rankas nukirsiu, jeigu iki rytojaus tu man neatveši tokios karietos, kad važiuojant iš priešakio būtų šviesu, užnugary tamsu ir kad visą karietą, įsigeidęs, galėčiau į riešuto lukštą įsidėti.
Išėjo iš namų skalbėja dar labiau nuliūdusi. Eina į paežerę, rankas grąžo, dūsauja:
– Rankelės mano baltosios, darbininkės sparčiosios! Rytoj jūsų aš neturėsiu, šviesių kasų nepinsiu, rūtelių nelaistysiu...
Išgirdo laumės merginą dūsaujant, atbėgo, apstojo ją ir klausinėja, ko ji rauda, ko baltas rankas grąžo.
Papasakojo skalbėja savo nelaimę. Laumės jai plaukus šukuoja, minkštą patalą kloja, dainuodamos migdo.
Pabudo rytą mergaitė, žiūri – greta puiki karieta stovi, pora žirgų pakinkyta; žirgai aukso pasagomis žemę ardo. Atgniaužė ji savo rankas, o delne – mažas riešuto lukštas. Tik saulės šviesa į riešuto lukštą įspindo – bematant karieta ir arkliai nyko sunyko – į lukštą susirangė.
Linksma nuėjo mergina į dvarą, atgniaužė ranką – arkliai ir karieta iššoko. Įsėdo ponas ir važiuoja, važiuodamas mato – iš priekio šviesu, užnugary – nakčių nakčiausia. Paėmė grafas iš skalbėjos riešuto lukštą, padėjo jį ant savo delno – arkliai su karieta nyko sunyko – brakšt ir susirangė į lukštą.
Grafas ir sako merginai:
– Tai vis maži burtai. Kur kas didesni – mano turtai! Kad tu tokia gudruolė, atnešk man tokį veidrodį, kad aš savo praeitį ir ateitį matyčiau.
Ką gi daryti – eina skalbėja. Paežere eidama, dar liūdniau dejuoja. Išgirdo laumės merginos sielvartą, per ežerą lyg ledu perčiuožė, pribėgo prie vargšės ir guodžia ją.
Papasakojo mergina savo nelaimę, apie pono įgeidžius, o laumės jai ir sako:
– Sunkią mįslę jis mums užminė, sunkų darbą uždavė. Bet mes taip padarysime, kad piktuoju atsikratysime.
Paklojo laumės merginai patalą, užmigdė ją, o kai rytą ji atsikėlė, žiūri, greta jos tviskantis veidrodis guli – saulė ir žvaigždės veidrody šviečia.
Nunešė ponui veidrodį, o ponas, godžias akis išsproginęs, prie veidrodžio nosį prikišęs, kad suriks:
– Eigi, štai, mano dėdė su karaliumi kortomis eina, štai, mano broliai! Visą kilmingą giminę matau. Savo ateitį noriu matyt!
Kai tik tuos žodžius ponas ištarė, veidrody pamatė save ant medžio šakos bekybantį. Supykęs sviedė grafas veidrodį, kad tas į mažiausias šukes sudužo.
Daugiau jis nebekankino skalbėjos.