Slieko piršlybos tūkstantkojei
| Slieko piršlybos tūkstantkojei |
|---|
| Lietuvių etiologinė sakmė |
Sliekas veda žmoną tūkstantkoję. Sliekas eina į piršlius pas tūkstantkoję. Nuėjęs ir klausia:
– Ar tu tikrai už manęs tekėtai? Aš jau, – sako, – namą baigiu statyt.
Tūkstantkojės seserys klausia jos:
– Ar tu tikrai nori tekėti už slieko?
Ji atsakė seserim:
– Tikrai tekėsiu. O ko, ar aš negyvensiu – jau ir namą baigia statyti; bus gerai!
Kai tūkstantkojė pasakė savo seserim, tai jos iš pavydo ėmė jai peikti:
– Kur tu tekėsi! Netekėk! Jis toks ilgas vyras – reiks jam ilgus marškinius siūt, kiek tau reiks dėl jo dirbt!
O tūkstantkojė neklauso seserų, sako:
– Eisiu, jei tik mane ims.
Mato seserys, kad nieko nepadarys, tai jos nuėjo pas slieką ir jam sako:
– Ar tu ją imsi?
Sliekas sako:
– Imsiu.
O tos šimtakojės seserys sako:
– Gerai apsigalvok, gerai! Kiek jai reiks batukų: penkių šimtų raudonų, šešių šimtų juodų. Tai kai tu ją apausi, tai kai ji ims šokti, trepsėti, tai tau ir naujo namo naujas grindis sulaužys.
Iš pavydo tūkstantkojės seserys sliekui ją supeikė. Sliekas supyko, tų kalbų pasiklausęs, ir liko nevedęs.
Tai ir dabar sliekas tebestato po žeme namus, o tūkstantkojė liko netekėjusi – tai ir guli prieš saulę po šiekštu.