Smailusis kalnas
| Smailusis kalnas |
|---|
| Lietuvių liaudies padavimas |
Nuo Tepliavos, Karaliaučiaus paviete, pagal Deimę, kokią mylią rytų link, yra Smailusis, arba Lopetų, kalnas, galiuką toliau, ant Deimės upės kranto, – pilkalnis. Sako, kai tą pilkalnį pylę, darbininkai, vakarais namo eidami, turėję kiekvienas po lopetą žemių ant pievos pabert, ir taipo smailųjį kalną supylę.
Čion kažkokiam pilies sargo vaikeliui kartą nuo pilies iki Smailiojo kalno lenkės nuėjus, trys visai baltai rėdytos mergos jam priešais atėjusios, jį per griovelę pergelbėjo, ant Smailiojo kalno užsigodojusios, juo ilgai pasigėrėjo ir sidabriniu šaukštu apdovanojusios jį vėl per griovelę nulydėjo, rytojui vėl jam ateit liepdamos. Vaikelis parėjęs pasigyrė motinai tuo šaukštu.
Antrą dieną jam vėl ten nupirdinus, tos mergos jam vėl priešais atėjo ir ant Smailiojo kalno užsivedusios su sidabrine kulka apdovanojusios, vėl nulydėjo ir taipo jau ant rytojaus užsikvietė. Vaikas parėjęs vėl motinai pasigyrė, tai toji, numanydama, jog čia negeruoju, nutvaksnojo pas kunigą. Jis uždraudė minau[1] tą vaikelį rytoj nenuleist. Rytojui priešpiet vaikelis, kačeig[2] visai nerimdamas, tėvų netapo nuleistas, o jie, kalnop link žiūrėdami, išvydo tris baltai rėdytas mergas ant Smailiojo kalno viršaus stovinčias ir vaiko belaukiančias. Tam laikui praėjus, jos visos, rankas per galvą susiėmusios, vienbalsiai sušuko:
– Dabar mes amžinai amžinai prapuolusios!..
O nuo to karto čion niekas daugiau nepasirodė.