Sodžiuj

Sodžiuj
Kazys Jakubėnas

Eilėraštis iš rinkinio „Mieganti žemė“ (1929 m.).

     Lūšnelė verkia rudenį
     tamsiausį juodą vakarą,
     kai beldžiasi šalna ties langu
     ir malkų nėr ugniakure.

     Lange bespalvės gėlės žydi,
     snieguotos slenka dienos.
     Žingsnius tavuosius pančiai lydi,
     liūdnai sučerška plienas.

     Balta paklodė dengia kaimą,
     o mus kas dengs paguoda
     ir kaip pabaigsim liūdną laimę
     taip skurdžią, suodiną ir juodą?

     Žalias girias iškirto broliai,
     liūdnai jų piūklas žvanga.
     Kodėl nuo mūs džiaugsmai nutolę
     ir tamsuma po melsvą dangų?

     Langelis mažas. Užkamšytas.
     Už jo gi – pirmas sniegas.
     Virš miestų dunkso ženklas ryto,
     kodėl sodžiuj dar miegas?