Sodininkas

Sodininkas
Rabindranatas Tagorė

Vertė Vytautas Mačernis.

3

Aš iš gėdos nulenkiau galvą ir mąsčiau: „Aš nekovojau už juos ir nenupirkau turguje; jos nėra tinkamos dovanos jai“.

Ir visą naktį aš mėčiau juos vieną po kito į gatvę.

Rytą atėjo keleiviai; jie pakėlė jas ir nusinešė į tolimas šalis.

4

Ak man, kodėl jie mano namą pastatė prie kelio, kuris veda į miesto turgų?

Jie pririša savo prikrautas valtis prie mano medžių. Jie ateina ir nueina, kada jie nori. Aš sėdžiu ir stebiu juos, mano metas bėga. Pavaryti aš jų negaliu. Ir taip prabėga mano diena.

Dieną ir naktį jų žingsniai aidi prie mano durų. Veltui aš šaukiu: „Aš nepažįstu Jūsų“. Daugelis iš jų žinomi mano pirštams, kai kurie mano šnervėms, mano gyslų kraujas, atrodo, pažįsta juos, ir kai kurie yra žinomi mano sapnuose. Išvaikyti aš jų negaliu. Aš šaukiu juos ir sakau: „Ateikite! į mano namus kam patinka. Taip, ateikite“.

Rytą varpas skamba šventykloje. Jie ateina su pintinėmis rankose. Jų kojos yra rožiniai rausvos. Ankstyvoji aušros šviesa krinta ant jų veidų. Išvaikyti aš jų negaliu. Aš sodinu juos ir sakau: „Ateikite į mano sodą rinkti gėlių. Ateikite čia“.

Vidudienį prie rūmų vartų nuaidi gongas. Aš nežinau, kodėl jie palieka savo darbą ir gaišta – stoviniuoja netoli mano tvoros.

Gėlės jų plaukuose yra išblyškusios, suvytę; jų fleitų gaida yra lėta. Išvaikyti aš jų negaliu. Aš sušaukiu juos ir sakau: „Pavėsis po mano medžiais yra vėsus. Ateikite, draugai“.

Naktį žiogeliai čirpia miškuose. Kas yra tas, kuris lengvai ateina iki mano durų ir švelniai į jas beldžiasi. Aš matau veidą, bet neryškiai, nėra pasakomas nė vienas žodis, dangaus ramumas budi visur aplink. Pavaryti savo tylaus svečio aš negaliu. Aš žiūriu į veidą tamsoje, ir sapnų valanda bėga.

5

Aš pasidariau neramus. Aš ištroškau toli esančių dalykų. Mano širdis plaka ilgėdamos paliesti neaiškiosios tolumos ruoželį. O didysis Anapus, o tavo fleitos aštrus šauksmas! Aš užmirštu, aš visados užmirštu, jog neturiu sparnų skraidyti, jog esu pririštas prie šios vietos amžinai.

Aš esu smalsus ir budrus, aš esu nepažįstamas svetimoj šaly. Tavo atsikvėpimas ateina šnabždėdamas man negalimą viltį. Tavo liežuvis yra žinomas mano širdžiai, tarsi jis būtų mano paties.

O tolumų ieškojime, o tavo fleitos aštrus šauksme! Aš užmirštu, aš visados užsimirštu, jog nežinau kelio, jog neturiu sparnuoto žirgo.

Aš esu lėtas, aš esu keleivis savo širdyje. Lėtų valandų saulės raibuliavime kokia begalinė vizija parodo tavo pavidalą dangaus mėlynume. O Tolimasis gale, o aštrus tavo fleitos šauksme! Aš užmirštu, aš visados užsimirštu, jog namuos, kur aš vienišas gyvenu, visi vartai yra uždaryti.

6

Prijaukintas paukštis buvo narvelyje, laisvės paukštis buvo miškuose. Jie susitiko atėjus metui, tokia buvo likimo lemtis. Laisvės paukštis šaukia: „O mano meile, skriskime į miškus“. Narvelio paukštis šnabžda: „Ateik čionai, gyvenkime kartu narvelyje“.

Laisvės paukštis sako: „Tarp sienų, kur vieta išskleisti sparnams?“ „Deja, – sušunka narvelio paukštis, – aš nežinočiau, kur nutūpti dangaus platybėse“. Laisvės paukštis kalba: „Mano mylimasis, dainuokime girių dainas“. Narvelio paukštis atsako: „Atsisėsk šalia, aš išmokysiu tave mokytojo kalbos“. Miškų paukštis sušunka: „Ne, deja, ne! dainos negalima išmokti“. Narvelio paukštis atsako: „Deja, man, aš nežinau girių dainų“.

Jų meilė yra pilna stipraus ilgesio, bet jie niekados negali skristi liesdamiesi sparnais.

Per narvelio virbalus jie žiūri, ir veltui noras pažinti vienas kitą. Iš ilgesio jie sudaužia sparnus ir dainuoja: „Ateik arčiau, mano meile!“ Laisvės paukštis šaukia: „Negali būti, aš bijausi užvertų narvelio durų“. Narvelio paukštis šnibžda: „Deja, mano sparnai yra bejėgiai ir mirę“.

7

O mama, jaunasis Princas praeis pro mūsų duris, – kaip aš galiu griebtis šį rytą darbo?

Parodyk, kaip supinti plaukus, pasakyk, kokį užsidėti rūbą reikia. Kodėl tu žiūri nustebus į mane, mama? Aš gerai žinau, jis nepažvelgs į mano langą; aš žinau, jis pranyks iš mano akių per vieną akimirką, vien silpstanti fleitos ateis melodija iš toli raudodama. Bet jaunasis Princas praeis pro mūsų duris, ir aš užsidėsiu geriausią rūbą dėl šitos akimirkos.

O mama, jaunasis Princas praėjo pro mūsų duris, ir ryto saulė sušvytėjo nuo jo kariško vežimo. Aš nusviedžiau nuo veido vualį, aš nutraukiau rubinų grandinę nuo kaklo ir numečiau jam ant kelio. Kodėl tu žiūri nustebus į mane, mama? Aš gerai žinau, jis nepakėlė mano grandinės; aš žinau, ji buvo sutrinta po jo karo vežimo ratais, palikdama raudoną dėmę dulkėse, ir niekas nežino, kas buvo dovana ir kam. Bet jaunasis Princas pravažiavo pro mūsų duris, ir aš nusviedžiau brangenybę jam ant kelio, nuplėšus ją nuo savo krūtinės.

8

Kada lempa užgeso prie mano lovos, aš pabudau su ankstyvaisiais paukščiais. Aš sėdėjau prie atviro lango su šviežiu vainiku ant padrikų plaukų.

Jaunasis keleivis jojo keliu, įsisupęs rožinėj ryto migloj. Perlų grandinė kabėjo jam ant kaklo, ir saulės spinduliai krito ant jo vainiko. Jis sustojo prieš mano duris ir paklausė manęs smalsiu susukimu: „Kur ji yra?“ Iš baisios gėdos aš negalėjau atsakyti: „Ji tai aš, jaunasis keleivis, ji tai aš“.

Buvo prietema, ir lempa neuždegta. Aš lėtai pyniau savo plaukus. Jaunasis keleivis prakeliavo savo karo vežime besileidžiančios saulės žerplėjime. Jo arkliai putojo, ir ant jo rūbų buvo dulkių. Jis nulipo prie mano durų ir paklausė išvargusiu balsu: „Kur ji yra?“ Iš baisios gėdos aš negalėjau atsakyti: „Ji tai aš, pavargęs keleivis, ji tai aš“.

Yra balandžio naktis. Mano kambary dega lempa. Pietų vėjas ateina švelniai šnarėdamas. Triukšmadarė papūga miega savo narvelyje. Mano korsetas yra povo gerklės spalvos, ir mano apsiaustas žalias kaip jauna žolė. Aš sėdžiu ant grindų netoli lango, stebėdama tuščią gatvę. Juodoj nakty sklinda mano šnabždesiai: „Ji tai aš, nuliūdęs keleivi, ji tai aš“.

9

Kada aš naktį vieniša einu mūsų meilės susitikimo vieton, paukščiai negieda, vėjas nejuda, namai abiejose gatvės pusėse stovi tylūs. Tai mano pačios kulnys kiekvienu žingsniu vis garsiau aidi ir aš jaučiuos sugėdinta.

Kada aš sėdžiu savo balkone ir klausaus jo žingsnių, medžių lapai nešnara, ir vanduo yra tylus upelyje lyg kardas ant kietai įmigusio sargybinio kelių. Tai yra mano širdis, kur garsiai plaka – aš nežinau, kaip ją reikėtų nuraminti.

Kada ateina mano mylimasis ir atsisėda šalia mano lovos, kada mano kūnas virpa ir akių vokai susimerkia, naktis tamsėja, vėjas užpučia lempos šviesą, ir debesys užtraukia šydus ant žvaigždžių. Tai brangakmenis ant mano krūtinės, jis spinduliuoja ir šviečia. Aš nežinau, kaip jį reikėtų paslėpti.

10

Tegu jūsų darbas palaukia, sužadėtine. Klausyk, atėjo svečias. Ar tu girdi, jis švelniai barškina grandinę, kuri saugo duris? Žiūrėk, kad tavo žingsnis nebūtų paskubintas jį sutinkant. Tegu jūsų darbas palaukia, sužadėtine, vakaro metu atėjo svečias. Ne, tai nėra vėjo šmėkla, sužadėtine, neišsigąsk. Balandžio naktį šviečia pilnas mėnuo; šešėliai yra išblyškę kieme; viršum galvos dangus yra mėlynas.

Nuleisk šydą ant savo veido, jeigu privalai; neškis lempą, eidama prie durų, jeigu tu bijai. Ne, tai nėra vėjo šmėkla, sužadėtine, nesibijok. Jeigu tu esi nedrąsi, nekalbėk su juo nė žodžio, pasitrauk į šalį, stovėdama prie durų ir jį sutikdama. Jeigu jis klaus ko nors tavęs, tu gali nuleisti akis tylėdama. Tegu tavo apyrankės nesuskamba, kada tu su lempa rankoje, įvesi jį vidun. Jeigu tu esi nedrąsi, nekalbėk su juo nė žodžio.

Ar tu dar savo darbo nebaigei, sužadėtine? Klausyk, svečias jau atėjo. Ar tu dar neuždegei lempos miegamajame? Ar tu dar neparuošei aukų dėžutės vakaro apeigoms? Ar tu neįsegei raudono laimės ženklo plaukų perskyrime, ar tu dar teberuoši savo naktinį tualetą? O sužadėtine, ar tu girdi, svečias jau atėjo? Tegu jūsų darbas palaukia!

11

Ateik taip, kaip esi; nebegaišk dėl savo tualeto. Jeigu tavo plaukai padrikę, jeigu plaukų perskyrimas ir nėra tiesus, jeigu korseto ne visos sagtys užsegtos, nekreipk į tai dėmesio. Ateik, kokia esi; nebegaišk dėl savo tualeto.

Ateik skubiais žingsniais per žolę. Jei raudonoji batų okra nubluks einant per rasą, jeigu batų varpelių žiedai atsileis, jeigu iš grandinės nukris keli perlai, nekreipk į tai dėmesio.

Ateik skubiais žingsniais per žolę. Ar tu matai debesis, niaukiančius dangų? Gandrų būriai atlekia nuo tolimesniojo upės kranto artyn, ir stiprūs vėjo siūbtelėjimai šnera viršum šilo. Išsigandę galvijai bėga į savo tvartus, stovinčius kaime. Ar tu matai debesis, niaukiančius dangų? Veltui tu uždegi tualeto lempą – ji dreba ir užgęsta vėjuje. Kas gali žinoti, jog tavo antakiai nepakeisti lempos paišų? Nes tavo akys yra tamsesnės už lietaus debesis.

Veltui tu uždegi tualeto lempą – ji užgęsta. Ateik tokia, kokia esi; negaišk dėl savo tualeto. Jeigu vainikas nesupintas; jeigu apyrankė neužmauta, tegu ji palieka. Dangus yra tamsus debesyse – jau vėlu. Ateik tokia, kokia esi, negaišk dėl savo tualeto.