Sodnan einu aš. Mėnulis blaivus

Sodnan einu aš. Mėnulis blaivus
Zigmas Gaidamavičius-Gėlė

Eilėraštis parašytas 1911 m.

Sodnan einu aš. Mėnulis blaivus
Šypsos iš dangiško rūmo.
Mirga ir blizga žvaigždutės skaidriai;
Pertekus žemė ramumo.

Liepų alėja tamsi ir klaiki;
Joje lakštingala gieda...
Aidas malonus bangų bangomis
Į širdį man įstabiai rieda.

Ė, ir seniau, kada skliautus dausų
Švietė žvaigždutės auksinės,
Daugkart girdėjau slaptingas dainas
Meilės karštos, begalinės.

Kiek valandų įkvėpimo puikaus
Jau nuo to laiko prabėgo!
Skaisčios svajonės išblėso visai,
Kitką širdis jau pamėgo.

Betgi lakštingalos skambūs aidai
Buria lig šiol man krūtinę:
Jie man taip puikūs, širdingi, jauni,
Kaip ta šviesa sidabrinė...

Štai ir alėja... Suolelis. Ant jo,
Būdavo, vienas sėdėjau
Ir, sužavėtas naktužės tylos,
Dangų žvaigždėtą regėjau.

Dabar ta vieta niūri ir tuščia;
Dilgės jos pakraščius puošia.
Retkarčiais kuplios liepos tyliai
„Requiem“ praeičiai ošia.

Glūdi iširus sūpuoklė greta.
Užmiršta viskas, apleista.
Pažvelgiu čion – ir širdies gelmėje
Darosi nuostabu, keista...

Tylu aplinkui... Užmigo garsai
Paukščių giesmės iškiliosios.
Žvaigždės dausosna vilioja mane,
Vieton laimužės tyrosios.

Miega liepužės saldžiuoju miegu;
Viskas puiku joms ir miela...
Tiktai aš vienas nemiegu nūnai
Ilgesio kaustoma siela...