Songs of Myself (I-XV)

Songs of Myself (I-XV)
Vytautas Mačernis

Tai neužbaigtas eilėraščių ciklas.

I

Kur galėčiau aš dabar išeit iš savo vienišų namų?
Aš renkuos kelius, tačiau visi jie daugel kartų praeiti…
Nors buvau aš daugely kelių, tačiau labai skubėdamas
aš nemačiau, kas dedasi aplink.
Pakelėse stoviniuodavo žmonių būriai, ir aš galvojau sau,
kodėl jie neskuba…

II

Nors mane dar teatlankė dvidešimt pirmoji vasara,
tačiau jaučiuos susenęs.
Ir dabar aš gyvenu namuos.
Niekas neaplanko čia manęs.
Dvidešimt pirmoji vasara yra liūdna.
Kartais aš žvelgiu į kelią taip, lyg laukdamas kažko.
Aš tačiau nelaukiu nieko.
Akys vien papratę žvelgt į kelią.

III

Niekur jau neinu.
Jeigu saulė šviečia kambarin, ką nors rašau.
Nes draugai kalbėjo man, kad aš kažką rašyčiau.
Aš galbūt ką nors ir parašysiu.
Bet popiet jau nieko neveikiu, bastausi po apylinkę,
liūdnai lyg paukštis švilpdamas.
Paukščiai nei rytais, nei vakarais negieda.
Oras yra šaltas ir niūrus.

IV

Aš dažnai einu ant kalno ir, stovėdamas ten
atsišliejęs medžio, ilgas valandas stebiu,
kaip žmonės dirba laukuose.
Šiemet laukuose žmonių matytis maža.
Dirba jie lėtai judėdami.
Kartais aš pasikalbu su jais, iš darbo grįžtančius
sutikęs.
Ir mes kalbamės apie lietingas liepos mėnesio dienas.
„Vasaros nebus“, – man sako jie.

V

Kai išbundu nakties metu, girdžiu: lietus
plonom kojytėm vaikšto zyzdamas aplink namus.
Aš keliuos, einu prie lango.
Nieko nematau, tiktai girdžiu, kaip vėjo
blaškomas vanduo nuo medžių žemėn plūsta.

VI

Tai kalbėk, kalbėk, širdie, didžiu balsu
kalbėk, ką šnabžda išdidi fantazija.
Gal laimingas melas ir sumažins tavo skausmą.

VII

Štai praeinančio keleivio žingsniuos matos pavargimas.
Paukščio lėtame viršum vandens sparnų mojavime
žymu beviltiškas dausų ir saulės ilgesys.
Vasara jau baigias ir regėtis rudenio ženklų.
Greit poetai ims dainuoti melancholiškas dainas
apie spalvotų lapų šlamesį alėjose.

VIII

Atėjau aš prie kalnų šaltinio.
Tyras ir vėsus vanduo toli aplinkui liejasi.
Aš skaičiau kažkur apie šaltinį karštą, verdantį
didžioj gelmėj.
Pagalvojau sau: štai mano nerami širdis bus
panaši į vėsų verdantį gelmėj šaltinį.

IX

Aš pasauly neturiu jau mylimų.
Mirę jie yra, mane čia žemėje mylėję.
Tai kodėl nykiais ir neviltingais vakarais man nesišaukt
prisiminimuose į tuos, kurie kadais mane mylėjo?

X

Vakar lijo.
Ir šiandien mieguistas vėjas klydinėja po laukus.
Ore jaučias uogienojų ir pelkėtų vietų kvapas.
Jis turbūt ateina į mane iš ten, kur auga
kadugiai, maži krūmokšniai, kur šešėliuose
iš lėto sirpsta didelės ir vandeningos uogos.

XI

Atėjus tu sugriovei mano sielos tylumą.
O jinai, laisva lyg paukštis ir rami
tartum subrendus vasara, gyveno vieniša
namuos, kurie stovėjo išdidžių kalnų viršūnėje.
Kai aš pirmą kartą pamačiau tave,
Man patiko šviesios garbinančios akys.
Man patiko tavo lūpos, degančios kaip liepsnos
Ir tačiau nedrįstančios pratarti žodžio.
Meilė, paslėpta giliai tavy, atsimenu, sujaudino mane.
Tu nedrąsiai paklausei: „Ar negalima pažvelgt, kas
slepiama namuos?“
Mes nuėjome į mano šaltą tylumą.
Mes nuėjome į pilko marmuro sales,
Ir nuo sienų gilūs praeities veidai iš patamsių ir
šešėlių žvelgė į tave.
Tau patiko visa:
Vaiko žingeidumas vertė klaust tave: kas čia;
kas ten.
Klausinėjimui, atrodė, jog nebus ir galo…
Bet staiga atsiminei ten slėny paliktus draugus
ir minią, iš kurios buvai tu valandėlei
išsiskyrus.
„Laukia ten manęs draugai“, – tarei ir, nesuskubus
atsisveikinti, išbėgai.
Aš tada tik pirmą kartą pažvelgiau į grindinio
mažytes klotas plyteles.
Tavo pėdos buvo jas giliai išbraižę.
Aš pasilenkiau prie jų.
Ir staiga mane pasiekė slėny susirinkusios
minios šiurkštus ir piktas juokas.
„Ji pasakė jiems ką nors apie mane“, – tariau sau
tyliai ir galvojau vienas:
„Kaip galėjo tos lengvutės kojos taip šiurkščiai
subraižyt grindinio mažytes klotas plyteles?“

XII

Kartais ant manęs užtyška liūdesys
Lyg vanduo, kurs šoka nuo aukštų kaskadų.
Kaip galingos srovės plauna jis mane.
Rodos, jau neišlaikysiu
Ir, ateinančios bangos paplautas,
Pulsiu į putojančias gelmes.
Bet pirmiau pavargsta skausmas ir išsenka
liūdesys nei mano jėgos.
Pamažu nurimsta kurtinantis ūžesys,
Gelmės šviečiasi, vanduo nusenka iki kelių…
Aš matau, kaip veidrodinis, kaip ramus vandens
paviršius atmuša ryžtingą mano veidą.

XIII

Mėgstu aš sėdėt svajodamas prie neaprėpiamos
platybės pelkių pakraščio.
Nepažįstami man paukščiai kyla iš balų ir skrenda nuo
manęs tolyn.
Jie paklysta, išsidraiko danguje lyg mano juodos
mintys.
Pelkės kvepia.
Kažin koks svaiginantis ir slaptas tvaikas kylas iš gelmių.
Negaliu jums pasakyt, kaip man patinka plačios,
neaprėpiamos, bekraštės pelkės.

XIV

Rudens sekmadienis vienkiemy.
Aš sėdžiu ir mąstau, žiūrėdamas į mylimąjį kalną.
Ruduo jau palietė lengvučiais pėdsakais laukus.
Kalneliuose visai pagelto avižos.
Šiandien sekmadienis, ir ašen vienas palikau namuos.
Bet man atrodo, esam dviese: aš ir tavo atminimas.
Tavo plaukai nuo kaklo sušukuoti aukštyn lyg
juodos liepsnos supa baltą tavo veidą.
Dvi gyvos linksmos akys žvelgia į mane.
Jos žvelgia į mane iš seno pamiršto paveikslo.
Iš mirties šešėlio žvelgia jos.
Ar atsimeni, sakyk, tą rudenį, kai vieną vėlų ir
audringą vakarą mes ėjome namo pro lauko tvenkinį?
Čia buvo radę prieglaudą balti, pavargę paukščiai.
Jie skrido audroje ir vėjo genami.
Tačiau šiandien tas lauko tvenkinys išdžiūvęs.
Aš tau sakau tai visa.
Nes nežinau, kur rastų prieglobstį tie dideli ir
gražūs paukščiai, jei ruduo šis būtų vėl audringas.
Jei grįžtum į namus, tai savo kambary
atrastum visa tvarkoje.
Aš neliečiau tavo daiktų.
Tik retkarčiais ta paukščio plunksna, su kuria
anuomet šluostydavai dulkes, aš nubraukiu
nuo tavo portreto užumaršties ir laiko dulkes.

1942

XV

Didelė upė teka. Aš vaikštau kranto alėja.
Yra sekmadienio popietė, ir visas jaunimas
ant vandens.
Per vandenį atplaukia į mane jų kalbos ir
juokai.
Bet aš esu čia vienas. Aš norėčiau būt su jais
kartu ant vandens. Bet niekas šiame krašte
manęs nepažįsta.
Aš žiūriu į pakrantės žilvičius, jų šakos
mirksta vandeny.
Man yra truputį liūdna.
Upė yra panaši į gyvenimą. Joje daug
vandens, ir jis amžinai teka. Aš bandau
galvoti, bet mano mintys taip pat teka.
Bangos upėje yra mažos, ir vėjas švelnus.
Jeigu jie ant vandens nedainuotų, aš nebūčiau
liūdnas.
Gera yra žaisti ir mylėti…
Jaunystė yra metas, kada negalima pastebėt,
kaip upė teka.
Jaunimo ant vandens yra daug.
Ten yra mergaičių, ir jų rūbai turi daug
spalvotų dėmių.
Mano akys yra liūdnos, nes jos mato daug
spalvų, kurios blunka.
Mergaitės yra neprotingi padarėliai, ir jos
žaidžia jaunystės spalvomis…

Šarnelė, 1944.X