Stebuklingasis šaltinis
| Stebuklingasis šaltinis Petras Cvirka |
|---|
| Pasaka iš rinkinio „Nemuno šalies pasakos“, pirmąkart išleisto 1948 m. Kaune. |
Gyveno kitados grafas, žmonių velniu vadinamas. Niekas iš tarnų ar darbininkų pas grafą ilgiau negalėdavo ištverti, kaip mėnesį. Dirbti versdavo, kaip jaučius, o maitindavo, lyg šunis. Paliko pas grafą tik penki kantriausi, rambiausi darbininkai. Vienas darbininkas, atsiimdamas iš pono algą, kartą ir sako jam:
– Aš girdėjau, pone, kad kituose dvaruose brangiau kumečiams moka...
– A, tai tu per daug girdi! – suriko grafas, ir taip trenkęs žmogui į ausį, kad šis bematant apkurto.
Po kiek laiko ateina pas grafą antras darbininkas:
– Pone, pasigailėk mano mažų vaikelių... neturiu nė kriaukšlelio duonos. Mačiau, pono aruoduose dar pilna grūdų.
– Štai kaip! Tai tu per daug matai! – ir, prišokęs prie darbininko, pirštais išdūrė jam akis.
Eina ponas per lauką ir girdi, kaip vienas darbininkas su kitu kalbasi.
– Ko rėkauji, ko nedirbi, tinginio panti? – klausia savo darbininką ponas.
– Kaip gi žmogus, liežuvį turėdamas, nepasišnekėsi su žmogumi, pone?
– Matau, kad liežuvis trukdo dirbti! – suriko grafas ir, pribėgęs, nupiovė jį darbininkui.
Vaikštinėja kartą ponas po savo puikųjį sodą ir mato, kaip vienas jo dvarionis, pakėlęs nuo žemės obuolį, įsidėjo į kišenę. Sustabdė grafas darbininką ir sako:
– Kas tau leido mano vaisius vogti?
– Nukritusį ir jau bepūvantį nuo žemės pakėliau, – atsakė žmogus.
– A, tai tavo per ilgos rankos, – sušuko grafas ir nukirto kardu jam abiejų rankų pirštus.
Buvo pono dvare mažas mažulytis piemenukas. Beganydamas žąsis, jis užsnūdo, o žąsys įpuolė į avižas ir ėmė jas lesti. Sužinojęs tai, ponas pašaukė piemenuko tėvą ir sako:
– Še, brūklį. Iškaršk juo savo vaikpalaikį, kad jis visą savo amžių atsimintų, kaip reikia ganyti.
– Gerai, pone! – atsakė tėvas, priimdamas iš pono rankų sunkųjį brūklį.
Rytojaus dieną, susitikęs piemenuko tėvą, ponas ir klausia:
– Na, ar padarei, ką sakiau?
– Širdis neleido, pone, kūdikio tokiu vėzdu mušti. Kepštelėjau jam ranka mažumą... Atsimins ir tai!
– Jei tavoji širdis trukdo mano įsakymus vykdyti – šunims ją! – suriko ponas ir išplėšė iš darbininko krūtinės tėviškąją širdį.
Išėjo elgetomis į pasaulį penkiese: aklasis, kurčiasis, nebylys, berankis ir tėvas be širdies. Daug dienų ėję, priėjo didelę girią. O tos girios pakraštyje, ant samanoto akmens, žilabarzdis senis sėdi ir šaltinį saugoja. Prašo pakeleivingieji, kad duotų senis jiems atsigerti.
Senelis jiems ir sako:
– Tai stebuklingas šaltinis. Vieno jo lašelio pakanka sunkiai ligai išgydyti, nuo dviejų lašelių didžios paslaptys patiriamos, o nuo trijų – turtai įgyjami. Nuo keturių lašelių karaliumi gali pasidaryti...
– Rasi, seneli, duotumei man vieną lašelį, – prabilo neregys. – Esu aklas: norėčiau savo vaikelių veidus regėti.
Davė senelis neregiui vieną lašelį. Kai tik aklasis juo pavilgė savo akis, tuoj jis praregėjo. Prašosi ir kurčiasis:
– Seneli, neatsakyk ir man nors mažą lašelytį. Esu kurčias – norėčiau žmonių kalbos klausytis.
Davė senelis lašelį ir kurčiajam. Kai tik šis stebuklinguoju vandeniu ausis pavilgė, tuoj išgirdo paukščių giesmes.
Berankis taip pat prašo:
– Neatsakyk, seneli, ir man lašelį. Gal ataugins man pirštus tavasai vandenėlis, gal galėsiu vėl duoną sau užsidirbti.
Dabar prašo tėvas be širdies:
– Pasigailėk, seneli, manęs nelaimingojo. Duok lašelį, gal jis man išplėštąją iš krūtinės širdį grąžins.
– Še, ir tau lašelį! – tarė senelis.
Ir kai tik žmogus be širdies suvilgė stebuklinguoju vandeniu savo krūtinę, tuoj joje ėmė tuksenti širdis.
Tasai, kuris buvo be liežuvio, ženklais ėmė rodyti seneliui, kad ir jam užvarvintų nors mažą lašelytį už dantų. Kai tik lašelis suvilgė nebylio gerklę, tuoj ataugo liežuvis.
Visi išgijusieji nežinojo nė kaip dėkoti seneliui. Eina sau linksmai, tarsi iš naujo gimę. Buvęs aklas, paėjus varsnas, staiga ir sako:
– Broliai, aš kiaurai žemę matau... kaip ant delno, regiu gulinčius jos gelmėse brangiausius akmenis – deimantus, auksą, paslėptus turtus. Aš marių dugną matau!
– O aš, – atsiliepė pradžiugęs buvusis kurčias, – girdžiu medžių, gėlių ir paukščių kalbą. Aš girdžiu, ką upių ir ežerų gelmėse žuvys kalbas, ką pasakoja vėjas.
– Ir aš, ir aš jaučiu šaltinio vandens galią! – suriko džiaugsmingai žmogus, buvęs be širdies. – Tik pažiūrėkite, broliai!
Ir jo draugai pamatė, kaip prie jų draugo bėgo iš girios elniai, lapės, vilkai ir lokiai, prisiartinę meiliai laižė jo rankas, paukščiai tupėsi ant jo pečių.
Tuomet prabilo tasai, kurio liežuvis buvo nupiautas. Kai tik jis žodį tarė, nutilo girios, sustojo debesys aukštybėse, iš upių išplaukusios žuvys iškišo galvas ir klausėsi jo.
Vakare keleiviai išėjo į girios pakraštį. Nutarė apsinakvoti, tik niekur nemato jokios pastogės.
– Kaip būtų gera iš šitokių medžių pasistatyti namelį ir pagyventi mums čia drauge! – tarė žmogus, kuriam buvo nukirsti abiejų rankų pirštai.
Ir kai tik jis tai pasakė, kai tik palietė savo rankomis pušies kamieną, beregint stojosi gražus, erdvus namas.
Gyvena penkiese tame namelyje, o garsas apie juos skleidžiasi po visą šalį, apie viską matančius, girdinčius.
Ir išnešiojo žmonės po plačiąją žemę penkių išminčių patirtį apie dangų, vandenis, žvėris, paukščius, apie darbus ir amatus. Ir pasklido šalyje mokslai ir meilė.
Išgirdo grafas kalbas apie buvusius savo darbininkus ir atkeliauja pas juos. Meilučiu apsimetęs, kalbina, klausinėja, kaip jie tokie garsūs pasidarė, kokiu būdu tokias galias įgijo.
Šie papasakojo, kaip buvę. Parskubėjo namo grafas, sušaukė savo keturis sūnus. Nė žodžio netaręs, pripuolė jis prie vieno sūnaus ir išdūrė akis, antrą taip tėškė galva į sieną, kad tuojau apkurtino, o trečiajam išlupo iš krūtinės širdį. Ponui bepiaunant ketvirtajam sūnui liežuvį, įpuolė pati ir ne savo balsu suriko:
– Beproti, ką tu darai?
– Ša, – nutildė ją ponas, – tavo vaikai greitai tokias akis gaus, kad kiaurai žemę matys, tokias ausis turės, kad viską girdės...
Nusikirtęs pats sau nagus, keliauja grafas su sūnumis stebuklingojo šaltinio ieškoti. Ėjo daug dienų, priėjo girią. Mato pagiryje, ant samanoto akmens, žilabarzdis senelis sėdi ir šaltinį saugoja. Pasveikinę senelį, prašosi, kad leistų atsigerti.
Žilabarzdis jiems ir sako:
– Tai stebuklingas šaltinis. Vieno jo lašelio pakanka sunkiai ligai išgydyti, nuo dviejų lašelių galima visas pasaulio paslaptis pažinti, o nuo trijų – turtuoliu tapti. Nuo keturių lašelių karaliumi gali pasidaryti.
Prašosi aklasis grafo sūnus, kad jam stebuklinguoju vandeniu grąžintų regėjimą. Senelis išklausė aklojo maldavimų ir, stebuklinguoju vandeniu pavilgęs, jam suteikė tokias akis, kad kiaurai visą žemę, vandenynus ir dangų pamatė. Paskum ir visi kiti: kurčiasis, nebylys, beširdis ir pats grafas grąžino sau kalbą, širdį ir pirštus. Kai tik ponas su vaikais pajuto šaltinio galias, įsigeidė dar daugiau – karaliais būti. Ir sako jie seneliui:
– Seni, ei, seni, duok mums iš savo šaltinio dar po trejetą lašelių!
Senelis nedavė.
Šoko grafas su sūnumis ant senelio, nustūmė jį nuo šaltinio, čia pat užmušė ir po samanotu akmeniu pakišo. Niekieno netrukdomi, prie šaltinio sugulė, galvas į šaltinio vandenį panarino ir nebe lašeliais, o dideliais gurkšniais geria.
Išgėrė grafas su vaikais visą šaltinio vandenį, net su dumblais jį išvalė. Šaltinis nedidelis buvo, po lašelį iš kalno uolos į jį vis lašėjo.
Nežinojo grafas ir jo vaikai, kad ant šaltinio dugno buvo nusėdusios visos žmonių nedorybės, visos jų ydos. Vietoje nuostabiųjų, dar didesnių galių, vietoje karalių vainikų, ko kito jie susilaukė: buvęs aklasis įgijo šuns akis, buvęs kurčiasis girdėjo savo ausyse auksą skambant, tasai be liežuvio gavo smaližiaus, melagio liežuvį, beširdis – kiaulės širdį, o bepirštis – vilko nagus.