Strakalas ir Makalas
| Strakalas ir Makalas Petras Cvirka |
|---|
| Pasaka iš rinkinio „Nemuno šalies pasakos“, pirmąkart išleisto 1948 m. Kaune. |
Strakalas ir Makalas buvo kaimynai. Gražiai kaimynai sugyveno, nuo pat mažumės bičiuliavo. Jeigu vienas jų kiaulę skersdavo ar krikštynas ruošdavo, tai būtinai antrą pasikviesdavo. Dėl tokios jų draugystės kaime sakydavo:
– Jeigu Strakalą kas karaliumi išrinktų, tai Makalas karaliene būtų.
Abu draugai buvo užsispyrę, kaip ožiai, ir dideli pagyros. Jeigu Strakalas ims tvirtinti, kad Amerikoje karvės skraido, tai nors per galvą kuolu jam duok, vis tiek savo laikysis. O jei Makalas pasakys, kad Turkijoje auga grąžtai, tai nors užmušk jį – vėl savo laikysis.
Kartą Strakalas su Makalu išsirengė į girią medžių kirsti.
Paėjus galelį, Makalas ir sako:
– Matau, kaimyne, naują kirvį nusipirkęs.
– Tiesa, tiesa, – atsakė Strakalas, – dar tokio kirvio čia niekas neturėjo. Ir duoną su tokiu kirviu gali riekti, ir akmenis skaldyti.
– Na jau, kad toks būtų, nepatikėsiu, – sako Makalas. – Tokių kirvių, kaip maniškis, niekur negausi. Tegul ir senas, o naujam nenusileis. Tik kartą su galąstuvu perbrauksi – ir skuti barzdą.
– O man ir visai galąst nereikia: tik papučiu iš vieno šono, iš kito, ir baigta, – sako Strakalas.
– O aš tik spėju ašmenis priglaust prie kokio medžio – čirkšt, kaip per sviestą, ir griūva medis, – spiriasi Makalas.
– Ė, tai tavo kirvis mano kirviui ne giminė! – nenusileidžia Strakalas. – Vakar išėjau malkų paskaldyt, tik spėjau užsimoti, o jau beržas – topt, pusiau skilo.
Taip girdami savo kirvius, kaimynai prisiartino prie vienos sodybos. Prie kelio augo gražus, jaunas sodas. Makalas ir nepajuto, kaip užsimojo savo kirviu ir nukirto jauną obelaitę.
– Ar aš nesakiau tau! Tik prisiglaudžiau – ir paguldžiau!
Strakalas taip pat prišoko ir, sušvytravęs kirviu, nukirto dvi obelaites.
– O ką aš tau sakiau! Vieną kirtau – dvi guli!
Iš namo išbėgo šeimininkas su sūnumis, atėmė kirvius iš Strakalo ir Makalo, paskui juos gerai išlupo.
Atėjus rudeniui, Strakalas su Makalu išsivalė šautuvus ir eina medžioti. Vos tik jie išėjo, Makalas ir sako:
– Na, paguldysim kokį lokį. Jau jis nepaspruks.
– Ką čia – lokį! Patiesim kokį penketą lokių! – giriasi Strakalas. – Jaunas būdamas, atsimenu, išeidavau valandžiukei, ir parsinešu, būdavo, kokį dešimt kiškių.
– O jeigu aš išeidavau jaunystėj pamedžioti, tai važiuotas važiuodavau, tiek tų kiškių prišaudydavau, – nenusileidžia Makalas.
– Tiesą sakant, aš ir dvejais vežimais kartais nebūčiau savo laimikio parvežęs. Tik pačius riebiausius kiškius imdavau, o liesesnių kokį šimtą varnoms palikdavau, – sako Strakalas.
– O aš kartą vienu šratu keturiolika ančių pelkyne nudėjau! – pučiasi Strakalas.
– Ė, broleli, tai dar menkas laimikis. Vienąsyk, pritrūkęs šratų, aš į vamzdį įgrūdau uknolį. Tai kad šoviau – du kiškiu patiesiau ir lapės uodegą prie eglės kamieno prikaliau, – spiriasi Makalas.
– Na, tai vis dar ne kažin kas! – murma Strakalas. – Anais metais aš į vamzdį prigrūdau pipirų, karčiųjų lapelių, druskos, ir kai šoviau, – septynios antys nukrito nupeštos, nusvilintos, druska ir pipirais pabarstytos.
– Pasakysiu tau, kaimyne, – sako Makalas, – kad tokiais niekais vertėtų didžiuotis ne medžiotojui, o virėjui. Tikram medžiotojui svarbu taikli akis. O aš ir už varsnų į kepurę pataikysiu...
– Jeigu pradėjai apie taiklią akį, tai jau galiu pasakyti, kad ir užsimerkęs į kepurę pataikysiu, bet, kad tu toks gudrus, pataikyk į kelnių sagą!
– Tik juokai! – sako Makalas. – Aš iš penkių šimtų žingsnių tau musės sparną nukirsiu.
Karštai ginčydamiesi, kaimynai prisiartino prie vienos sodybos. Sodybos kieme, ant ištemptų virvių, vėdinosi drabužiai ir pagalvės.
Strakalas nusikabino šautuvą ir, nutaikęs į kailinius, iššovė.
– Ar nesakiau, kad sagą iš penkių šimtų žingsnių sutrupinsiu! – suriko Strakalas.
Makalas nutaikė ir paleido šūvį į vieną pagalvę.
– Ar nesakiau tau, kad musės sparną nukirsiu! – sušuko Makalas.
Išgirdę šaudant, subėgo žmonės. Pamatę, kokią žalą neprašyti atėjūnai padarė, jie čiupo kas pagalį, lazdą, ir vejasi medžiotojus.
Iš Strakalo ir Makalo žmonės atėmė šautuvus, dar gerai abu išpėrė.
Atėjus vasarai, Makalas išėjo kirsti rugių. Kerta Makalas rugius, tik, kur buvęs, kur nebuvęs, pastypt – čia pat ir Strakalas.
– Ko tau skubėti, kaimyne?! Tegul pradžiūsta rugučiai, – putlesnė duonelė bus, – sako Strakalas.
– Reikia skubėt, – aiškina Makalas, – lietaus bus. Jau renkasi debesiukai.
– Kur tau debesiukai! Jokio lietaus nebus! – priešinasi Strakalas.
– Pats ir nekalbėk. Gali tu man pasakoti apie ką nori, bet lietų aš geriau nuspėju. Jau kartą varnas kranktelėjo – bus lietus, – spiriasi Makalas.
– Ką tu, kaimyne! Jeigu mano gaidys sąšlavyne nesikuičia, tai dar bus ilga giedra! – aiškina Strakalas.
– Eik jau su savo gaidžiu! – purkštauja Makalas. – O aš tau sakau, kad šįvakar bus lietaus. Oro permainą aš savo kauluose jaučiu.
– Ką ten kaulai! Sakysim, aš pauostau ir žinau, koks oras bus. Va, šįryt pauosčiau, ir jau žinau, kad dar tris dienas giedra bus.
– Aš ir be uoslės matau, kad renkas lietui!
Kaimynai ginčijosi ligi vakaro. Makalas taip ir nesuvežė derliaus. Kitą dieną jau Strakalas ėmė aiškinti, kad po pietų lis, o Makalas spyrėsi, kad nelis.
Keletą dienų kaimynai tauškė apie oro permainą. Staiga užėjo lietus ir lijo net tris dienas. Po trijų dienų kaimynai vėl ginčijosi apie orą, ir vėl užėjo liūtys. Sudygo kaimynų rugiai.
Pasiliko abu kaimynai be duonos.
Pavasarį žaibas uždegė Strakalo daržinę, o nuo daržinės ugnis persimetė į Makalo svirną. Kaimynai išbėgo ugnies gesinti ir būtų užgesinę, tačiau ėmė ginčytis: Makalas spyrėsi, kad žaibo ugnį reikia gesinti raugintu pienu, o Strakalas, kad geriausia gesinti smėliu. Jiems besiginčijant, ugnis išsiplėtė ir nušlavė kaimynų trobesius.
Netekę pastogės, Strakalas su Makalu pasisiūdino didelius krepšius ir išėjo elgetauti. Ir šiandien abu tebevaikščioja, vis tokie pagyros ir užsispyrę, kaip ožiai.