Sudegintas vilktakis

Sudegintas vilktakis

Lietuvių mitologinė sakmė

Buvo vienas burtininkas. Kartą jis nuėjo į mišką. Kitas žmogus buvo miške ir pastebėjo, kad jis nešasi kažkokius pagaliukus, susmeigė juos į žemę, nusirengė drapanas, persivertė per galvą – pavirto vilku ir nubėgo į mišką. Tas žmogus viską matė ir atėjęs apžiūrėjo tuos pagaliukus. Vienas pagaliukas buvo toliau įsmeigtas. Jis tą pagaliuką ištraukė ir nusinešė į krūmus, pažiūrės, kas bus. Neilgai trukus atsineša vilkas aviną. Numetė tą aviną žemėn, verčiasi per galvą ir pasidaro žmogus, tik su vilko uodega. Ir kitą kartą verčiasi, ir trečią kartą verčiasi – vis uodega yra ir yra. Tada jis užsimovė kelnes, susikišo tą uodegą į kelnes, užsivilko drapanas, pasiėmė aviną ir nuėjo į kaimą.

Tas žmogus nuėjo į savo kaimą ir pasakė kitiems vyrams:

– Mačiau – buvo vilkas, atsinešė aviną ir pasidarė žmogus, tik su vilko uodega. Eisiu ieškot vyro su vilko uodega.

Pradėjo visus vyrus kratyt ir rado tą vyrą su vilko uodega. Tai jie kaimišku būdu nuteisė, kad jį reikia į ugnį įmesti ir sudeginti.

Privežė didelę malkų krūvą, uždegė tas malkas, įmetė burtininką ir sudegino. Nieko neliko, tik viena širdis. Perpjovė tą širdį ir rado ledą širdy.