Taip niekas tavęs nemylės
| Taip niekas tavęs nemylės Maironis |
|---|
| Pirmoji publikacija – 1892 m. „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje“. |
Kaip tavo nuliūdęs poeta!
Ar kas ir kančių tiek pakelti galės
Tiktai dėl tavęs, numylėta?
Kiek ašarų jam išriedėjo griaudžių,
Kieksyk kaip žvaigždė sidabrinė
Per kiauras naktis nesumerkė akių
Kai uždegei jauną krūtinę!
Kas suteikė tau, numylėta graži!
Tą įstabią, slaptąją galią,
Kurią į dausas jojo dvasią neši;
Vėl dega jam norai atšalę!
Daug žemės puikių ir gražių dukterų
Jo širdį pavergti norėjo:
Dėl dainų-žiedų, dėl eilių įkvėptų
Ir auksą, ir vardą žadėjo.
Tau puikūs pečių neapsupo šilkai,
Tu proto netemdai gražybe, -
O tu tik viena širdies raktą radai
Skaisčia savo skausmo gilybe!
Bet jam tos negaila jaunystės giedros,
Kad skausmo širdis nesuprato;
Nes veidu žydros užtekėjai aušros
Ir naują pasaulį jis mato.
Tada tai jo gema pirmoji giesmė,
Liūdnesnė už girių ošimą
Nes švieti jaunam kaip aukštybių žvaigždė
Ir šventą neši įkvėpimą.
Pasklido giesmė po tą šalį toli,
Kur Nemuno vandenys bėga;
Pažino tave ir pamilo visi;
Ir rūmai, ir sodžių sermėga.
Poetams kitiems numylėta ranka
Iš laurų vainiką nupynė
Tu jį nors atmint ir atsiminsi kada?
Tu, jo numylėta tėvyne!