Tolstojaus ir Dostojevskio menas
| Tolstojaus ir Dostojevskio menas Vytautas Mačernis |
|---|
| Straipsnis apie rusų literatūros klasikų Levo Tolstojaus ir Fiodoro Dostojevskio kūrybą. |
Menininku aš vadinu kūrėją, kuris medžiagai duoda formą, mintims – rūbus. Todėl: juo dailesnė forma-rūbas, juo drąsesnė mintis, tuo kūrėjas didesnis, tuo kūrinys visuotinesnis.
Daili forma ilgisi svarios minties, bijosi tuštumo. O drąsi mintis ieško naujos formos. Susitikę jos sudaro junginį, kurio dėka mes turime gyvą kūrinį, iškalbingai bylojantį apie grožį. Kartais negalime besuprasti, ko daugiau: formos ar minties? Gaunasi vienas, daugiau nedalomas kūrinys, priartinąs jo kūrėją prie Amžinojo Kūrėjo.
Nesuprantu meno, kur nėra tendencijos. Parodyt vien tik patį grožį jau yra tendencija. Kur prasideda menas, ten prasideda ir tendencija. Ne kitaip ir literatūroj. Jeigu rašytojas neturi minties, vizijos, norų, kam tada jis duos formą, vaizdingumą. Tik svarbu tendencijos ir formos proporcingas santykiavimas, svarbu, kad plikai mintis nekyšotų iš per daug sutrumpintų rūbų. Jei šito nėra, nėra nė tendencijos. Tai man tendencija ne savų minčių piršimas, o per greitas išvarymas jų scenon, nepasiuvus padorių kostiumų. [...]
Išvadoj: turi būti darnus formos ir minties santykiavimas. Didelei tiesai tinka platūs, erdvūs rūbai, mažesnei – menkesnis apdaras. Nesant proporcijos gaunasi tendencija. Todėl rašytojui svarbu neskubėt, kaip ir žmogui neverta neapsirengusiam bėgt gatvėn. Juk visi ims juoktis! Taip ir mintį be formos, be rūbo paleist pasaulin elgetauti gėda. Jei nemoki jai rūbų pagaminti, tai visai meski šį amatą, nesiskelbk, esąs geru siuvėju.
Dažnai rašytojai bijo, kad paslėpę kilnią mintį dailiuose drabužiuose, dailiose formose – ją pražudys. Skaitytojas tik forma ims džiaugtis, o minties ligi galo neišnarplios, neišveš. Bet tai neteisinga. Gudriosios galvos visada išveš, ir masėms pasakyti bijotis visai nereikia. Daili forma ne tik neskandina minties, tik ją padaro labiau patrauklią ir žmonijai labiau artimą. Todėl, jei nori parodyt širdį, neplėšk jos iš krūtinės ir paskui nerodyk jos aikštėse, įkūnyk ją savo darbuose, ir tavo širdį visi pamatys.
Mūsų laikų menininkų ieškoma paprastų dalykų, kuriuos galėtų išreikšt paprasčiausiais žodžiais, paprasčiausia forma. Žinoma, tai teisinga. Bet galima turėt nepaprasčiausias mintis, idėjas ir norus, tik reikia joms nepaprastai puošnaus rūbo. Kas tiek jaučiasi galingas, gali pabandyti. Gyvename meno dekadanso metus, nes menininkai rūpinasi siūlėmis, o ne medžiaga ir kam pasiūtą rūbą atiduos. Atsisakymas didžių idėjų, didžių meno sumanymų, tenkinimasis mažu yra dvidešimtojo amžiaus menkystė ir skurdumas, o menininkai yra ne kas kitas kaip lėlėms margų drabužėlių siuvėjai. Kur dabar gyvena toks menininkas, kuris Mykolo Angelo užsidegimu šoktųsi įkūnyti ištisus marmuro kalnus? Tokių jau negyvena. Kokie mūsų menininkų rūpesčiai, norai, koks užsidegimas? To visai nėra. Jie dabar niekais rūpinasi. Nuliu skaitau jų rūpesnį. Didžiausias jų susigalvojimas, kaip rožę kiaulpiene išvertus, o ąžuolą – kadugiu išauginus. Bet rožė visada paliks rože, ąžuolas – ąžuolu. Svarbu mokėt juos kur reikia pavartot. Pasaulio ribų nepraplėsime, bet į gilumą, į subtilumą galime veržtis kiek tik norime. Rožės gražesnės mes nebepadarysime, nes jau ir taip ji pakankamai graži, bet apšvietę ją skirtinga šviesa, skirtingus atspindžius gausime. Rūpindamies išvartaliojimais ir naujo pasaulio sukūrimu, jie užmiršta, kad nukentėjo veikalo idėjinė pusė, kad ant kuolelių sumovė įmantriausius frakus. Kai šito bus išvengta, bus išvengta ir tendencijos.
[...] Levas Tolstojus, sąmoningai ar nesąmoningai, patraukė medžiagos linkme. Junginy jis neįžiūrėjo dieviškumo. Dieviškumas, pagal jį išeitų, randamas einant aklos prigimties arba materijos keliu. Jo kūryboj jaučiamas noras nustelbt dvasios reikalus ir iškelt medžiagos ir instinkto vertingumą. Dvasia taip turi sunykt ir apsitraukt luobele, kad jos nė atminimo nebepaliktų. Žmogus turi tenkintis į kūną atkreiptąja siela, arba savisaugos siela – instinktu. Tokios sielos pėdsakai aiškiai matomi pas žvėrį, todėl mes kartais sakome, kad ir arklys, ir šuo turi sielą. Bet žvėrys vis dėlto instinkto pagalba visada sugeba būti savo paskirties centre ir kosmoso ritmingumo neardo. Šitoji žvėries savybė Tolstojui labai patiko, nes ir žmoguje jis užtiko nemaža žvėries pėdsakų. Dar toliau eidamas rašytojas ir augaluose pastebėjo bendrų savybių, kurios randamos žvėryje ir žmoguje.
[...] Bet jei nežvelgi į dangų, jei dar nepastebėjai slogaus oro, ir esi bekraščio etoso vidury, tu stebies, kaip čia visa ramu, paprasta ir kartu didinga. Kaip čia visa tikra, nesudėtinga, realus atpasakojimas be didelių dvasinių pastangų. Būtinas, anot Tolstojaus, dalykas rašytojui – nemeluoti! Kaimas taip tiksliai pavaizduotas, viskas realu, lyg per langą matoma. Nėra čia audringo genijaus, veržimosi, puolimų ir kilimo, ramu ir objektyvu. Bet tai didelis menas. Menas mokėt apgaut menu, paverst jį tikrenybe. Daug kas čia kalta, lyginta, tašyta, obliuota, bet visur gerai nuobliuota. Tolstojus lyg Bodleras savo eilėraščius kalė, lygino, dėl būdvardžio graužėsi, nemiegojo. Bet rūpesčio kūryboj nepastebėsi, objektyvumas kiaurai išlaikytas. Jo prozoje visa amžina nekintama, tarsi ją patsai gyvenimas butų pagaminęs. „Ivano Ilijičiaus mirtis“, „Trys žmonės“, „Kiek žmogui žemės reikia“ gali būti skaitomi dabar, galėjo būt ir prieš. Kristų skaitomi. Čia ne laikotarpio dvasia, bet pirmapradė nekintanti žmonijos siela, skęstanti amžinybėj.
Visur gyvenimas verdantis: ar „Prisikėlime“ bažnyčioje, ar gamtos vaizduose „Kazokuose“. Savo menu Tolstojus nieko neišmoko. Jo kūriniai lyg amžinai tvirtos uolos, kuriose nė savos asmenybės nepalikta, ji ištirpusi jose. Išgalvotų dalykų neužtiksi, todėl net nuostabu jį vadint kūrėju, nes jis nekelia mumyse nei fantazijos, nei įkvėpimo, nei norų, nei pranašingumo. Jis nieko nerodo antžmogiško, bet yra įsikūnijimas viso, kas žemiška. Rašytojas lyg nepasižymi jokiomis poetiškomis dovanomis, turi tas pačias žmogaus galias, tik jas gali plėsti iki begalybės. Jo kūryba – bylojimas apie tikrovę. Ir tas bylojimas nuostabiai galingas. Kai Tolstojaus veikėjai kalba, mes jų neįsivaizduojame, bet kada jis patsai kalba apie veikėjus, jie išryškėja visu savo pilnumu. Mes tematome tik jo teptuką, žodžių mažai tesugauname.
Tolstojus težino tik tikrenybę, tik vieną liežuvį, tai tiesą. Bet vienu liežuviu kalba taip tiksliai, kaip nė vienas iki šiol nekalbėjo – iš čia plaukia visa Tolstojaus didybė. Menas ir tikrovė pas Tolstojų – vienas ir tas pats dalykas.
Visai kita linkme nuėjo Dostojevskis. Jis nuėjo dvasios keliu. Jis pirmasis analitikas to pasaulio, kuris mumyse atskirai gyvena ir turi savo kelius; juk visi mes gerai jaučiame, kad turime kokį tai slaptą dvasinių gilmenų veidą, kuris tik vienišumo minutėse pasirodo ir vėl pranyksta. Jį mes bijome parodyt artimiesiems, kad nesakytų mus keistus esant, o tačiau tas slaptasis mūsų balsas dažnai į mus pačius prabyla ir keistų sprendimų išneša. Mūsų dvasinis „aš“, mūsų nujautimas pasako mums nuostabių dalykų, kuriais mes netikime, bet kurie nutinka lygiai taip, kaip buvome savo dvasioje galvoję. Kam teko gyventi gamtoje ar šiaip vienam atsiskyrime, tas pajuto, kad šalia jo susikuria atskiras naujas pasaulis, kuriame daug daugiau įvairiausių reiškinių, negu jų esti kasdieniniame. Kada grįžtame atgal į minią, į ūžesį, į skubėjimą ir nebeturime laiko savęs stebėti, savim gyventi ir save analizuoti, pajuntame mūsų turėtąjį pasaulį nykstant, užsiveriant. Šitokie ir panašūs dalykai rūpėjo Dostojevskiui, tam didžiajam psichoanalitikui, kuris dėka savo ligos buvo pažinęs dvasios gilumas. Kada atsistojame šalia Dostojevskio ir stebime jo rašymo manierą, jaučiamės lyg patekę į tamsų kambarį, kuriame rašytojas – sielos ir dvasios chemikas savo chemiškų dvasių laboratorijoje gamina šviesą, kuri apšviečia tamsų kambarį. Jis ir sintetikas, ir analizuotojas, tai pindamas įvairiausius dvasinius reiškinius, tai juos išskirdamas ir gaudamas naujų žmogaus prigimties aspektų. Tai darydamas, labai negailestingai elgiasi su savo herojais, veikėjais. Jis išstatinėja juos į įvairiausias pozicijas, sugalvoja jiems begales painiavų ir netikėtinumų. Tai dvasinis žmogaus kankinimas, kada jį slegia, suspaudžia, praretina ties juo orą, pakelia temperatūrą, t.y. išstato jį įvairiausiose dvasinio gyvenimo sąlygose. Jaučiame realybės stoką, nes gyvenime niekada taip skubiai ir pernelyg fantastiškai neatsitinka. Jo – Dostojevskio – psichoanalizavimas, tai geriausių mašinų ir gudriausių viduramžių alchemikų gaminių veikimas, tai tikra raganų virtuvė. Šalia jo stovėdamas pagaliau pajunti baimę ir nori trauktis šalin, kad bedarant junginius neatsitiktų kas nors baisaus ir neįvyktų sprogimas. Bet didžio žingeidumo kaustomas pasilieki ir stebi, ką gi gaus rašytojas: šviesos kibirkštis ar juodus dūmus. Ir šitoje maišatyje, nebesusigaudai, kur baigiasi tikrovė, kur ji prasideda.
[...] Turbūt nieko priešingesnio nerasime tiek rusų, tiek visoje pasaulinėje literatūroje kaip Tolstojų ir Dostojevskį.
Abu rašytojai gyveno 19 a. Tolstojus dar dvidešimto kliudė. Gyvendami vienas kito nematė. Gyvas Tolstojus pranašas ir stebuklas, Dostojevskis ne taip jau žinomas; miręs Tolstojus jau nebe taip gyvai komentuojamas, o Dostojevskis virsta pranašu. Tolstojus tvirtas, kūniškas, ne taip dailiai sukirptas, kaip gerai susiūtas, Dostojevskis ligonis, epileptikas. Tolstojus audringos jaunystės ir malonumų autorius, Dostojevskis kalėjimo, vargo ir padugnių šliužas. Amžiaus gale Tolstojus tampa asketu ir galvoja, kaip išdalinti savo turtus, Dostojevskis visada galvoja apie pinigus, tik niekada jų neturi. Tolstojų asmens dualizmas paskatino kūrybai, bet tas pats asmens dualizmas jį pražudė kūrybai. Dostojevskį išgelbėjo ligotumas ir vargas jį pažadino kūrybai.
Tolstojaus kūryba eina kūno linkme, Dostojevskis dvasios linkme. Jie nueina taip toli, ką tik Leonardas da Vinči ir Mykolas Angelas buvo pasiekę. Panašumų Dostojevskio kūryboje ir Tolstojaus kūryboje gal tik tiek, kad eidami į priešingas puses jie pagaliau susitinka, kaip susitiktų du keleiviai, vienas eidamas iš rytų į vakarus ir antras iš vakarų į rytus. Jų susitikimas galimas tik amžinybėje ir šito susitikimo vaisius būtų žmogaus, kaip kūno ir dvasios, naujas junginys.
Tolstojaus herojai – aukos. Žmogus neina į galutinį savo užbaigimą, bet skęsta gamtos stichijoj. Nėra čia nei tragedijų, yra tik atskiri tragiški mazgai, be visa vienijančios pabaigos. Niekur pradžios, niekur vidurio, niekur galo. Dostojevskio žmogus, asmenybė kylanti iš tamsos į dvasines aukštybes. Tas žmogus trečiojo matavimo, tai matas į gilumą, kurios galo niekada nepasieksi. Dostojevskio romanuose visur jaučiama herojiškos valios kova su moralinės pareigos gaivalu, kaip tai daro Raskolnikovas, kova su aistrų stichija, kas reiškiasi Svidrigailove. Tik toje kovoje žmogaus vidujinis „aš“ lieka nesugadintas, ir dar labiau išryškinamas. Visi Dostojevskio herojai, rodos, įtemptų paskutines savo valios jėgas ir pareikštų savivaliavimą.
Tolstojus tikras epikas, ramus, objektyvus, tiesiakalbis, Dostojevskis jautrus, įspūdingas, dialogų formuluotojas – tragikas. Tolstojaus pasakojime pajusi meną, dialoguose netikslumą. Dostojevskio pasakojimas nelygus, varginantis, bet užtat dialogas nepalyginamas. Tolstojus genijus patsai kalbėdamas, Dostojevskis – kitiems leisdamas kalbėtis. Tolstojaus herojus girdi, kada teptuku tepant Tolstojų matai, Dostojevskio herojus matai, kada girdi juos kalbantis.
Tolstojaus kūryba tai bekraštis okeanas, niekur nenuplauksi, niekur nesustosi, visur centras, visur vienodai svarbu. Dostojevskio kūryba – trikampis. Visa nesulaikomai iš plataus pagrindo artėja į galutinąjį tašką. Pakely nieko nėra nereikalingo ir nieko, kas sukliudytų arba būtų svarbesnis už mūsų vienintelį dėmesio centrą.
Tolstojaus herojai tokie kūniški, tiesiog žvėrim kvepia, Dostojevskio herojai bekūniai, vienos dvasios, kojom žemės nesiekia.
Pas Tolstojų nėra nei gero, nei blogo, visa vienodai svarbu, Dostojevskio bloga visada išversta į gerą. Apsiniaukęs oras staiga prapliumpa atgailos lietum ir po audros pasirodo šviesi gaivinanti džiaugsmo saulė. Tolstojaus dangus pamažėl vis niaukiasi. Laukiame audros, bet audros vis nėra. Oras sunkus, be kalnų, be laisvės.
Tolstojaus veiksmo greitis visada vienodas, nei skubėjimo, nei sustojimų. Dostojevskio veiksmo greitis į galą vis didėja ir atrodo, kad visa nesulaikomai artėja į pražūtį.
Tolstojaus žmonės protauja, Dostojevskio jau yra protingi ir veiksmą vykdo.
Tolstojaus žmonės jaučia kūno aistras, o Dostojevskio žmonės proto, minties aistras. Tolstojaus žmogų aistros traukia į tikrąjį jo kelią, Dostojevskio žmogų minties aistra skatina jį maištauti.
Tik štai, kur Dostojevskio ir Tolstojaus keliai sutampa. Abu jie kankina savo herojus. Tolstojus leidžia gamtai kankinti žmogų kūniškai, Dostojevskis leidžia sąžinei išmėtinėti žmogų už jos blogus darbus. Tuo jie panašūs.
Tolstojus – dailininkas, tepliorius, skulptorius, Dostojevskis – chemikas, laboratorininkas, raganų virtuvės vedėjas. Tolstojus iščiupinėja kūną – Dostojevskis sielą.
Tolstojus niekad nemeluoja, pas jį viskas tikra, realu, pas Dostojevskį nežinai: kur prasideda tikrovė ir kur baigiasi.
Abu palaiko ryšius su religija: vienas su Dievo-žvėries religija, antras su krikščioniškąja religija.
Tolstojus per daug žemiškas, sudievinęs kūną, Dostojevskis per daug dvasiškas, sukūninęs dvasią. Tolstojus statikas, Dostojevskis dinamikas; Tolstojus epikas, Dostojevskis tragikas; Tolstojus – vertikalinė, Dostojevskis – horizontalinė – linija. Vienas ėjo kūno linkme ir beveik pasiekė dvasią, antras ėjo dvasios linkme ir beveik pasiekė kūną. Jeigu ne šitas beveik, jie begalybėje būtų atradę vienas kitą ir sujungdami tas dvi priešingybes, būtų sudarę zenitinio taško vertybę – žmogų. Kiek toli jiems buvo iki tikslo, galės tik tas pasakyti, kas išdrįs eiti jų keliais ir toliau tęsti jų pradėtas linkmes.
1939