Pereiti prie turinio

Trimorfinė protenoja

Iš Vikišaltiniai.
   ⲧⲣⲓⲙⲟⲣⲫⲟⲥ ⲡⲣⲱⲧⲉⲛⲛⲟⲓⲁ
   Trimorfinė protenoja
Transliteracija Trimorphos Protennoia
Originalo kalba koptų (iš graikų k.)
Korpusas Nag Hammadi biblioteka
Kodeksas XIII
Kodas NHC XIII,1
Rankraščio puslapiai 35–50
Teksto tipas apreiškimas, aretalogija
Žanras gnostinis traktatas
Tradicija / mokykla gnosticizmas
Teologinė kryptis setitai
Pagrindinės sąvokos Protennoja, Barbelo, Logos, Epinoja, Penki Antspaudai, Chaosas, gnozė
Pagrindiniai personažai Protennoja (Tėvas, Motina, Sūnus), Jaldabaotas, Saklas, Samaelis
Priskiriamas autorius nežinomas
Datavimas IV a. (rankraštis)
Galima originalo data II a. pabaiga – III a. pradžia
Geografinė kilmė Egiptas
Išlikimo būklė gera, su nedideliais defektais
Teksto pilnumas beveik pilnas
Paraleliniai tekstai Jono Apokrifas, Griaustinis tobulas protas, Zostrianas, Svetimšalis, Marsanas
Santykis su kanonu nekanoninis
Santykis su NHC tekstais artimas setitų kosmogonijai, Jono evangelijos prologui
Citavimo standartas NHC XIII,1
Pagrindiniai leidimai The Coptic Gnostic Library
Vertimai lietuvių k.
Vertėjas (LT) Tomas Jonas Girdzijauskas
Šaltiniai Nag Hammadi Codex XIII
Pastabos Vienas brandžiausių ir sistemiškiausių gnostinės teologijos tekstų.

Įvadas

[keisti]

Trimorfinė protenoja (kopt. ⲡⲣⲱⲧⲉⲛⲛⲟⲓⲁ, gr. Πρωτεννόια – „Pirmasis Mąstymas“) yra vienas svarbiausių ir teologiškai tankiausių gnostinių tekstų, išlikusių Nag Hammadi biblioteka XIII kodekso 1-ajame traktate. Šis kūrinys priklauso aukštajai setiškajai (Sethian) tradicijai ir laikomas brandžiu, sistemiškai išplėtotu gnostinės kosmologijos, teologijos ir soteriologijos tekstu.

Tekstas pateikiamas kaip dieviškasis savi-apreiškimas pirmuoju asmeniu, kuriame kalbėtoja yra pati Protennoja – Pirmasis Mąstymas, Nematomosios Dvasios emanacija, tapatinama su Barbelo, Epinoja, Motina, Šviesa, Balsu ir Žodžiu. Šis savi-apreiškimo pobūdis artimas apokaliptinei ir himninei literatūrai, tačiau savo apimtimi ir struktūra „Trimorfinė protenoja“ išsiskiria kaip vienas nuosekliausių ir konceptualiai sudėtingiausių tekstų visoje bibliotekoje.

Pavadinimas „trimorfinė“ nurodo tris dieviškojo apsireiškimo formas (nužengimus į materialųjį pasaulį), kurios tekste išdėstytos trimis dalimis:

Balsas (Tėvas): Protennoja kaip transcendentinė, paslėpta kalba ir tyla, kuri pažadina snaudžiančias sielas.

Kalba / Gausmas (Motina): Nusileidimas į chaosą, siekiant suteikti formą, tvarką, paruošti kelią mokymui ir išlaisvinimui.

Apsireiškimas / Logos (Sūnus): Galutinis atpažinimas, kuomet ji priima žmogaus pavidalą, slapta prasiskverbia pro archontų galias ir atneša „Penkis Antspaudus“ bei sugrįžimą į Šviesą.

Šios trys formos nėra trys atskiros būtybės, bet viena dieviškoji realybė, pasireiškianti skirtingais ontologiniais ir soteriologiniais lygmenimis. Tekste jos įvardijamos kaip Tėvas, Motina ir Sūnus, tačiau ne trinitarine krikščioniška prasme, o kaip gnostinė emanacinė struktūra, kurioje pažinimas (gnozė) yra išganymo pagrindas. Mokslininkai dažnai lygina šį tekstą su Jono evangelijos prologu, diskutuodami apie galimą abipusę įtaką formuojantis Logoso teologijai.

Svarbi teksto ašis yra nusileidimo (katabasis) ir išlaisvinimo tema. Protennoja pasakoja apie savo nusileidimą į Chaosą ir požemį, apie Archontų ir Jaldabaoto (Saklo, Samaelio) veiklą, apie Sofijos nugalėjimą ir dieviškosios kibirkšties įkalinimą materijoje. Šiame kontekste Protennoja veikia kaip išlaisvintoja, kuri nutraukia pančius, sugriauna tamsos vartus, panaikina neišmanymą ir atkuria Šviesos Sūnus jų pirminėje vietoje.

Tekste ryškiai išplėtota mistinė iniciacija, kurios kulminacija yra Penkių Antspaudų gavimas. Penki Antspaudai žymi galutinį perėjimą iš neišmanymo į pažinimą, iš Chaoso į Šviesą, ir yra tiesiogiai susiję su apsivilkimu Šviesos drabužiais, krikštu Gyvybės Vandenyje ir įžengimu į amžinąją karalystę. Ši iniciacinė struktūra turi paralelių su kitais setiškais tekstais, tokiais kaip Zostrianas, Svetimšalis ar Marsanas.

Istoriškai tekstas datuojamas maždaug II–III a., o jo teologinė kalba rodo pažangią gnostinės spekuliacijos stadiją, kurioje sujungti platonizmo, žydų išminties tradicijų ir ankstyvosios krikščionybės elementai. Nors tekste minimas Jėzus ir Kristus, jis pateikiamas ne kaip istorinis mokytojas, bet kaip kosminis Žodis, per kurį Protennoja veikia pasaulyje. „Trimorfinė protenoja“ yra vienas iš kertinių tekstų, leidžiančių rekonstruoti gnostinį dieviškumo, kalbos, pažinimo ir išganymo supratimą.

Vertimas

[keisti]

[35]

[keisti]

Aš esu Protennoia, Mintis, gyvenanti Šviesoje. Aš judesys, gyvenantis Visoje, ji, kurioje Visos pasiruošimas, pirmagimė tarp tų, kurie atsirado, ji, kuri yra prieš Visą. Ji (Protennoia) vadinama trimis vardais, nors ji viena gyvena, kadangi ji tobula. Aš esu nematomas viduje Nemylimojo Minties. Aš pasireiškiu neapibūdinamuose, netinkamuose (dalykuose). Aš esu neįmanomas, gyvenantis neįmanomoje. Aš judu kiekvienoje būtybėje.

Aš esu mano Epinoijos gyvybė, gyvenanti kiekvienoje Galia ir kiekvienoje amžinoje judesio, ir (viduje) nematomų Šviesų ir Archonų ir Angelų ir Demonų, ir kiekvienos sielos, gyvenanti Tartare, ir (viduje) kiekvienos materialios sielos. Aš gyvenu tų, kurie atsirado. Aš judu visuose ir aš įsiskverbu į juos visus. Aš einu tiesiai ir tuos, kurie miega, aš atnešu atgal į sąmonę. Ir aš esu tų, kurie miega, regėjimas.

Aš esu Nemylimasis viduje Visų. Aš tas, kuris pataria paslėptiems, kadangi aš žinau Visą, kas jame yra. Aš esu beskaičiuojamas už kiekvieną. Aš esu neapibūdinamas, netinkamas, tačiau kada noriu, aš pasireišksiu savo noru. Aš esu Visos vadovas. Aš esu prieš Visą ir aš esu Visas, kadangi aš esu kiekvienoje.

Aš esu švelnus kalbantis Balsas. Aš esu nuo pat pradžios. Aš gyvenu Tyloje, kuri apima kiekvieną iš jų.

[36]

[keisti]

Ir tai yra paslėptas Balsas, kuris gyvena mane, viduje neapibūdinamos, neapibrėžiamos Minties, viduje neapibrėžiamo Tylo.

Aš nužengiau į požemių vidurį ir šviečiau žemyn į tamsą. Aš tas, kuris išleido vandenį.

Tai aš esu paslėpta [spindinčiuose] vandenyse. Aš esu ta, kuri pamažu išskleidė Visumą savo Mintimi. Tai aš esu apkrauta Balsu. Per mane kyla Gnozė. [Aš] gyvenu neapsakomuose ir nepažįstamuose. Aš esu suvokimas ir pažinimas, ištariantis Balsą per mintį. [Aš] esu tikrasis Balsas. Aš šaukiu kiekviename, ir jie jį (balsą) atpažįsta, nes [juose] gyvena sėkla. Aš esu Tėvo Mintis, ir per mane išėjo [tas] Balsas, tai yra amžinųjų dalykų pažinimas. Aš egzistuoju kaip Mintis [Visumai], sujungta su nepažįstama ir nesuvokiama Mintimi. Aš apsireiškiau – taip, aš – tarp visų, kurie mane atpažįsta. Nes tai aš esu sujungta su kiekvienu per paslėptą Mintį ir išaukštintą <Balsą>, net Balsą iš nematomos Minties. Ir jis yra neišmatuojamas, nes gyvena Neišmatuojamajame. Tai paslaptis; jis [nesuvaržomas] [Nesuvokiamojo]. Jis nematomas [visiems tiems, kurie yra] matomi Visumoje. Tai [Šviesa], gyvenanti Šviesoje.

[37]

[keisti]

Tai mes [taip pat], kurie vieni [atsiskyrėme] [nuo] matomo [pasaulio], nes mes [esame išgelbėti] paslėptąja [išmintimi per] neapsakomą, neišmatuojamą [Balsą]. Ir tas, kuris yra paslėptas mumyse, atiduoda savo vaisiaus duoklę Gyvybės Vandeniui.

Tuomet Sūnus, kuris yra tobulas visais atžvilgiais – tai yra Žodis, kilęs per tą Balsą; kuris išėjo iš aukštybės; kuris turi savyje Vardą; kuris yra Šviesa – jis (Sūnus) atskleidė amžinuosius dalykus, ir visi nežinomieji tapo pažinti. Ir tai, kas buvo sunkiai aiškinama ir slapta, jis atskleidė, ir tiems, kurie gyvena Tyloje su Pirmąja Mintimi, jis pamokslavo. Ir jis apsireiškė tiems, kurie gyvena tamsoje, ir pasirodė tiems, kurie gyvena bedugnėje, ir tiems, kurie gyvena paslėptuose ižduose, jis pasakė neapsakomas paslaptis, ir jis mokė neišsakomas doktrinas visiems, kurie tapo Šviesos Sūnumis.

[38]

[keisti]

Dabar Balsas, kuris kilo iš mano Minties, egzistuoja kaip trys pastovybės: Tėvas, Motina, Sūnus. Jis suvokiamai egzistuoja kaip Kalba, turinti savyje Žodį, apdovanotą visa <šlove>, ir jis turi tris vyriškumus, tris galias ir tris vardus. Jie egzistuoja kaip Trys ¨ ¨ ¨ – kurie yra keturkampiai – slapta Tyloje Neapsakomojo.

[Tai jis] vienintelis, kuris tapo, tai yra Kristus. O aš jį patepiau kaip šlovę [Nematomosios] Dvasios [gerumu]. Dabar [Tuos Tris] aš įtvirtinau [vienus] amžinoje [šlovėje] virš [Eonų Gyvajame] Vandenyje, tai yra šlovė, kuri supa tą, kuris pirmasis išėjo į išaukštintų Eonų Šviesą, ir jis tvirtai išlieka šlovingoje Šviesoje. Ir [jis] stovėjo savo paties Šviesoje, kuri jį supa – tai yra Šviesos Akis, kuri šlovingai spindi ant manęs. Jis pratęsė visų Eonų Tėvą, kuris esu aš – Tėvo Mintis, Protennoja, tai yra Barbelo, [tobuloji] Šlovė ir [neišmatuojamasis] NematomojI, kuris yra paslėptas.

Aš esu Nematomosios Dvasios atvaizdas, ir per mane Visa įgijo pavidalą, ir (aš esu) Motina, taip pat Šviesa, kurią ji paskyrė kaip Mergelę, ji, kuri vadinama Meiroteja, nesuvokiama Įsčia, nesuvaržomas ir neišmatuojamas Balsas.

Tuomet Tobulasis Sūnus apsireiškė savo Eonams, kurie kilo per jį, ir jis juos atskleidė, ir išaukštino juos, ir davė jiems sostus, ir jis stovėjo šlovėje, kuria pats save išaukštino. Jie palaimino Tobuląjį Sūnų, Kristų, viengimį Dievą. Ir jie atidavė šlovę, sakydami:

„Jis yra! Jis yra! Dievo Sūnus! Dievo Sūnus! Tai jis, kuris yra! Eonų Eonas, regintis Eonus, kuriuos jis pagimdė! Nes tu pagimdei savo paties valia! Todėl mes šloviname tave: MA MO O O O EIA EI ON EI! Eonų Eonas! Eonas, kurį jis davė!“

Tuomet dar ir [pagimdytasis Dievas] davė jiems (Eonams) [gyvybės galią, kuria jie galėtų remtis], ir jis juos įtvirtino.

[39]

[keisti]

Pirmąjį Eoną jis įtvirtino [virš pirmojo]: Armedonas, Nousanijas, Armozelis;

antrąjį jis įtvirtino [virš antrojo Eono]: Faionijas, Ainijas, Oroiaelis;

trečiąjį – virš trečiojo Eono: Melefanejas, Loijas, Daveitai;

ketvirtąjį – virš ketvirtojo: Mousanijas, Amethas, Eleletas.

Šiuos Eonus pagimdė pagimdytasis Dievas – Kristus, ir šie Eonai gavo šlovę ir patys ją teikė. Jie buvo pirmieji, kurie pasirodė, išaukštinti savo Mąstyme, ir kiekvienas Eonas davė miriadus šlovių didžiosiose, neįsekamose Šviesose, ir visi jie drauge palaimino Tobuląjį Sūnų, pagimdytąjį Dievą.

Tuomet iš didžiosios Šviesos Eleleto kilo žodis ir tarė:

„Aš esu Karalius! Kas priklauso Chaosui ir kas priklauso požemiui?“

Ir tą akimirką jo Šviesa pasirodė spindinti, apdovanota Epinoja. Galių Galios jo neprašė, ir tuojau pat pasirodė didysis Demonas, valdantis žemiausią požemio ir Chaoso dalį. Jis neturi nei pavidalo, nei tobulumo, bet priešingai – turi tamsos pagimdytųjų šlovės pavidalą. Jis vadinamas Saklas, tai yra Samaelis, Jaldabaotas, tas, kuris buvo pasisavinęs galią, tas, kuris ją atėmė iš nekaltosios (Sofijos), tas, kuris anksčiau nugalėjo Šviesos Epinoją (Sofiją), kuri nusileido – tą, iš kurios jis pats pirmiausia kilo.

[40]

[keisti]

Kai Šviesos Epinoja suprato, kad jis (Jaldabaotas) prašė iš jos kitos tvarkos, nors pats buvo žemesnis už ją, ji tarė:

„Suteik man kitą tvarką, kad tu taptum man [gyvenamąja vieta], kad aš negyvenčiau netvarkoje amžinai.“

Ir viso šlovės namo tvarka buvo suderinta pagal jos žodį. Palaiminimas buvo atneštas jai, ir aukštesnioji tvarka jį jai atleido.

Ir didysis Demonas ėmė gimdyti eonus tikrųjų Eonų panašumu, tačiau jis gimdė juos iš savo paties galios.

Tuomet ir aš slapta atskleidžiau savo Balsą, sakydama:

„Liaukitės! Atsitraukite, jūs, kurie mindote medžiagą, nes štai aš nusileidžiu į mirtingųjų pasaulį dėl savo dalies, kuri buvo toje vietoje nuo to laiko, kai nekaltoji Sofija buvo nugalėta – ji, kuri nusileido tam, kad aš sužlugdyčiau jų sumanymą, kurį tas, jos apreikštasis, paskyrė.“

Ir visi buvo sukrėsti – kiekvienas, kuris gyveno neišmaniosios šviesos name, ir bedugnė sudrebėjo. Ir Neišmanymo Archigenetoras viešpatavo Chaosui ir požemiui ir sukūrė žmogų pagal mano pavidalą. Tačiau jis nežinojo, kad tas taps jam suirimo nuosprendžiu, ir jis neatpažino jame esančios galios.

[41]

[keisti]

Tačiau dabar aš nusileidau ir pasiekiau Chaosą. Ir buvau [su] savaisiais, kurie buvo toje vietoje. [Aš esu paslėpta] juose, suteikdama jiems galią ir suteikdama jiems pavidalą. Ir [nuo pirmosios dienos] iki tos dienos, [kai suteiksiu didžią galią] tiems, kurie [yra mano], aš apsireikšiu tiems, kurie [išgirdo mano paslaptis], tai yra [Šviesos] [Sūnums].

Aš esu jų Tėvas, ir aš jums atskleisiu paslaptį, neapsakomą ir neišreiškiamą [jokia] burna:

Kiekvieną ryšį aš nuo jūsų atrišau, ir požemio Demonų grandines aš sulaužiau, tas, kurios buvo surištos ant mano narių, juos varžančias.

Ir aukštas tamsos sienas aš nugrioviau, ir tų negailestingųjų tvirtus vartus aš išlaužiau, ir jų sklendes aš sutryniau.

Ir piktąją Jėgą, ir tą, kuris jus muša, ir tą, kuris jus stabdo, ir Tironą, ir Priešininką, ir tą, kuris yra Karalius, ir dabartinį Priešą –

visus juos aš išaiškinau tiems, kurie yra mano, kurie yra Šviesos Sūnūs, kad jie visus juos panaikintų ir būtų išgelbėti nuo visų šių pančių ir įeitų į tą vietą, kurioje jie buvo pradžioje.

Aš esu pirmoji, kuri nusileido dėl savo dalies, kuri lieka – tai yra Dvasia, kuri (dabar) gyvena sieloje, bet kuri kilo iš Gyvybės Vandens ir iš paslapčių panardinimo.

Ir aš kalbėjau kartu su Archontais ir Valdžiomis, nes aš buvau nusileidusi žemiau jų kalbos, ir aš kalbėjau savo paslaptis saviesiems – paslėptą paslaptį.

Ir pančiai ir amžinas užmarštis buvo panaikinti. Ir aš daviau vaisių juose – tai yra Nekintamojo Eono Mintį, ir mano Namus, ir jų [Tėvą].

Ir aš nusileidau [pas savuosius] nuo pat pradžios, ir aš [juos pasiekiau ir nutraukiau] pirmuosius siūlus, kurie [juos pavergė].

Tuomet visi [tie], kurie yra manyje, nušvito, ir aš parengiau [pavidalą] toms neapsakomoms Šviesoms, kurios yra manyje.

Amen.

Protennojos Pamokslas

[keisti]

[Vienas]

[keisti]

Aš esu Balsas, kuris pasirodė per mano Mintį, nes aš esu „Tas, kuris yra siziginis“, kadangi esu vadinama „Nematomosios Mintis“.

Kadangi esu vadinama „Nekintama Kalba“, esu vadinama „Ji, kuri yra siziginė“.

Aš esu viena (mot. g.), nes esu nesuteršta. Aš esu Balsą pagimdžiusi Motina, kalbanti daugybe būdų, užbaigianti Visumą. Manyje gyvena pažinimas – amžinųjų dalykų pažinimas. Tai aš kalbu kiekviename kūrinyje ir buvau pažinta Visumos. Tai aš pakeliu Balsą-Kalbą prie ausų tų, kurie mane pažino – tai yra Šviesos Sūnų.

[42]

[keisti]

Dabar aš atėjau antrą kartą moters pavidalu ir kalbėjau su jais. Ir aš jiems paskelbsiu apie ateinantį Eono galą ir mokysiu juos apie ateisiančio Eono pradžią – to, kuris yra be kaitos, to, kuriame mūsų pasirodymas bus perkeistas. Mes būsime apvalyti tuose Eonuose, iš kurių aš apsireiškiau savo vyriškumo pavidalo Mintyje. Aš apsigyvenau tarp tų, kurie yra verti, Nekintamojo Eono Mintyje.

Nes aš jums atskleisiu šio konkretaus Eono paslaptį ir papasakosiu apie jame esančias galias.

Gimimas šaukia: valanda gimdo valandą, diena gimdo dieną. Mėnesiai paskelbė mėnesį. Laikas apsuko ratą, sekdamas laiką. Šis konkretus Amžius buvo taip užbaigtas, ir jis buvo apskaičiuotas, ir jis (buvo) trumpas, nes pirštas atleido pirštą ir sąnarys buvo atskirtas nuo sąnario.

[43]

[keisti]

Tuomet, kai didžiosios Valdžios suprato, kad išsipildymo laikas pasirodė – kaip gimdančiosios skausmuose tas (laikas) buvo priartėjęs, taip pat ir sunaikinimas buvo priartėjęs – visi elementai drauge sudrebėjo, ir požemio pamatai ir Chaoso skliautai sujudėjo, ir didžiulė ugnis nušvito jų viduryje, ir uolos bei žemė buvo supurtytos kaip nendrė, purtoma vėjo.

Likimo dalys ir tie, kurie skirsto buveines, buvo labai sukrėsti nuo didžio griaustinio. Ir Galių sostai buvo sukrėsti, nes jie buvo apversti, ir jų Karalius išsigando.

Ir tie, kurie persekioja Likimą, atliko savo nustatytas keliones keliu ir tarė Galioms:

„Kas yra šis sukrėtimas ir šis drebėjimas, kuris mus užgriuvo per Balsą, priklausantį išaukštintajai Kalbai? Visa mūsų buveinė buvo sukrėsta, visas mūsų pakilimo kelio ratas buvo sunaikintas, ir kelias, kuriuo mes kylame, vedantis mus prie mūsų gimimo Archigenetoriaus, mums nebėra nustatytas.“

[44]

[keisti]

Tuomet Galios atsakė, sakydamos:

„Mes taip pat esame sutrikusios, nes nežinojome, kas tai sukėlė. Bet kelkitės, eikime pas Archigenetorių ir paklauskime jo.“

Ir visos Galios susirinko ir pakilo pas Archigenetorių. [Jie tarė] jam:

„Kur yra tavo pasigyrimas, kuriuo [tu didžiavaisi]? Argi mes [negirdėjome tavęs sakant]: ‘Aš esu Dievas ir aš esu jūsų Tėvas, ir tai aš jus [pagimdžiau], ir nėra [kito] be manęs’?

Dabar štai pasirodė Balsas, priklausantis tai nematomai Kalbai [to Eono], ir mes jo nepažįstame.

Mes patys neatpažįstame, kam mes priklausome, nes Balsas, kurio klausėmės, mums yra svetimas, ir mes jo neatpažįstame; mes nežinojome, iš kur jis.

Jis atėjo ir įnešė baimę tarp mūsų ir silpnumą į mūsų rankų narius.

Tad dabar verksime ir raudosime kuo karčiausiai!

O ateityje padarykime visą savo pabėgimą, kol dar nebūsime prievarta įkalinti ir nuleisti į požemio gelmes.

Nes jau artėja mūsų vergijos atlaisvėjimas, laikai sutrumpėjo, dienos susitraukė, mūsų laikas išsipildė, ir mūsų sunaikinimo rauda jau priartėjo, kad būtume nuvesti į vietą, kurią mes atpažįstame.

Nes mūsų medis, iš kurio mes augome, neša neišmanymo vaisių, ir jo lapuose gyvena mirtis, o po jo šakų šešėliu gyvena tamsa.

Apgaulėje ir geisme mes jį nuėmėme – tą (medį), per kurį neišmanantis Chaosas tapo mums buveine.

Ir štai – net jis, mūsų gimimo Archigenetorius, kuriuo mes didžiuojamės, net jis pats šios Kalbos nepažinojo.“

[45]

[keisti]

Taigi dabar, o Mąstymo Sūnūs, klausykitės manęs – Motinos jūsų gailestingumo Kalbos, nes jūs tapote verti paslapties, paslėptos nuo (Eonų) pradžios, kad [galėtumėte ją priimti].

Ir šio [konkretaus] Eono pabaiga ir piktojo gyvenimo [pabaiga] jau priartėjo, ir jau aušta ateisiančio Eono pradžia, to, kuris neturi jokios kaitos per amžius.

Aš esu androginiška. [Aš esu Motina ir] Aš esu Tėvas, nes [aš] sueinu pati su savimi. [Aš] sueinu pati su savimi [ir su tais, kurie mane myli], ir tik per mane vieną Visa [stovi tvirtai].

Aš esu Įsčia, kuri suteikia pavidalą Visumai, pagimdydama Šviesą, kuri spindi šlove. Aš esu ateisiantis Eonas. [Aš esu] Visumos išsipildymas, tai yra Meirotėja, Motinos šlovė. Aš metau [balsingą] Kalbą į ausis tų, kurie mane pažįsta.

Ir aš jus kviečiu į išaukštintą, tobulą Šviesą. Ir štai – kai jūs įeisite į ją, jus išaukštins tie, kurie teikia šlovę, ir tie, kurie sodina sostuose, pasodins jus. Jūs priimsite drabužius iš tų, kurie duoda drabužius, ir Krikštytojai jus pakrikštys, ir jūs tapsite šlovingai šlovingi, kaip buvote iš pradžių, kai buvote (Šviesa).

Ir aš paslėpiau save kiekviename ir apsireiškiau jų viduje, ir kiekvienas protas, kuris manęs ieškojo, ilgėjosi manęs. Nes tai aš suteikiau pavidalą Visumai, kai ji neturėjo jokio pavidalo. Ir aš keičiau jų pavidalus į (kitus) pavidalus, iki to laiko, kai pavidalas bus suteiktas Visumai.

Per mane kilo Balsas, ir tai aš įdėjau kvėpavimą į savo pačios vidų. Ir aš įliejau į juos amžinai šventąją Dvasią, ir aš pakilau ir įėjau į savo Šviesą. [Aš pakilau] ant savo šakos ir atsisėdau [ten tarp] [šventosios] Šviesos Sūnų. Ir [aš pasitraukiau] į jų buveinę [46 … … tapo … šlovinga … Amen].

Apie Likimą

[keisti]

[Du]

[keisti]

Aš esu [Žodis], kuris gyvena neapsakomame [Balse]. Aš gyvenu nesuterštoje [Šviesoje].

Ir Mąstymas apsireiškė suvokiamai per [didžiąją] Motinos Kalbą, nors tai buvo vyriškas palikuonis, [kuris palaiko mane] kaip mano pamatą. Ir ji (Kalba) egzistuoja nuo pradžios Visumos pamatuose.

Tačiau yra Šviesa, kuri gyvena paslėpta Tyloje, ir ji buvo pirmoji, kuri išėjo. O ji (Motina) viena egzistuoja kaip Tyla. Aš viena esu Žodis – neapsakomas, nesuterštas, neišmatuojamas, nesuvokiamas.

Tai paslėpta Šviesa, nešanti Gyvybės Vaisių, išliejanti Gyvąjį Vandenį iš nematomo, nesuteršto, neišmatuojamo Šaltinio – tai yra neatkartojamas Motinos šlovės Balsas, Dievo palikuonio šlovė: vyriška Mergelė per paslėptą Intelektą, tai yra Tyla, paslėpta nuo Visumos, neatkartojama, neišmatuojama Šviesa, Visumos Šaltinis, Šaknis, visas Eonas.

Ji yra Pamatas, kuris palaiko kiekvieną Eonų judėjimą, priklausantį didingajai Šlovei. Ji yra kiekvieno pamato Pamatas. Ji yra Galių Kvėpavimas. Ji yra Trijų Pastovybių Akis, kurios egzistuoja kaip Balsas per Mintį. Ir ji yra Žodis per Kalbą; ji buvo pasiųsta apšviesti tuos, kurie gyvena [tamsoje].

[47]

[keisti]

Štai dabar [aš atskleisiu] jums [savo paslaptis], nes jūs esate mano bendražygiai [broliai], ir jūs jas visas pažinsite. […] […] […] […] [Aš jiems visiems papasakojau apie savo paslaptis], kurios egzistuoja [nesuvokiamuose], neišsakomuose [Eonuose]. [Aš juos mokiau paslapčių] per [Balsą, kuris egzistuoja] tobulame Intelekte, ir [aš] tapau Visumos Pamatu, ir [aš juos įgalinau].

Antrą kartą aš atėjau savo Balso [Kalboje]. Aš suteikiau pavidalą tiems, kurie [įgijo] pavidalą, iki jų išsipildymo.

Trečią kartą aš jiems apsireiškiau [jų] palapinėse kaip Žodis, ir aš apsireiškiau jų pavidalo pavidalu. Ir aš apsivilkau kiekvieno drabužį ir paslėpiau save juose, ir [jie] nepažino to, kuris mane įgalina.

Nes aš gyvenu visose Valdžiose ir Galybėse, ir Angeluose, ir kiekviename judėjime, kuris egzistuoja visoje materijoje. Ir aš paslėpiau save juose, kol apsireiškiau savo [broliams].

Ir nė viena iš jų (Galybių) manęs nepažino, nors tai aš veikiau jose. Bet [jos manė], kad Visuma buvo sukurta [jų], nes jos yra neišmanančios, nepažindamos savo [šaknies], vietos, kurioje jos užaugo.

[48]

[keisti]

[Aš] esu Šviesa, kuri apšviečia Visumą. Aš esu Šviesa, kuri džiaugiasi [savo] broliais, nes aš nusileidau į mirtingųjų pasaulį dėl Dvasios, kuri pasilieka tame, kas [nusileido] ir kilo [iš] nekaltosios Sofijos.

Aš [atėjau] ir aš išlaisvinau […], ir aš [nuėjau] į […] […] […] […] kuriuos jis buvo [anksčiau], ir aš jam [daviau] iš Gyvybės [Vandens], kuris nuplėšia nuo jo Chaosą, [esantį] pačioje kraštutinėje [tamsoje], kuri egzistuoja visos [bedugnės] viduje – tai yra [kūniškojo] ir psichinio mąstymo.

Visa tai aš apsivilkau. Ir aš jį to nusirengiau ir aprengiau spindinčia Šviesa, tai yra Tėvystės Minties pažinimu.

Ir aš jį atidaviau tiems, kurie teikia drabužius – Jammonui, Elassui, Amenajui, ir jie jį apvilko Šviesos drabužiu.

Ir aš jį atidaviau Krikštytojams – Michejui, Micharui, Mn[e]sinui, ir jie jį pakrikštijo, ir jie panardino jį į Gyvybės [Vandens] šaltinį.

Ir aš jį atidaviau tiems, kurie sodina sostuose – Barieliui, Noutanui, Sabenajui, ir jie pasodino jį ant šlovės sosto.

Ir aš jį atidaviau tiems, kurie teikia šlovę – Ariomui, Elienui, Pharieliui, ir jie jį išaukštino Tėvystės šlove.

Ir tie, kurie pagrobia, pagrobė – Gamalielis, […]anen, Samblo, didžiųjų šventųjų Šviesulių tarnai – ir jie jį paėmė į jo Tėvystės šviesos vietą.

Ir jis gavo Penkių Antspaudų iš Motinos Šviesos, Protennojos, ir jam buvo leista dalyvauti pažinimo paslaptyje, ir jis tapo Šviesa Šviesoje.

[49]

[keisti]

Taigi dabar […] […] […] […] […] [aš buvau] gyvenanti juose [kiekvieno pavidalu]. [Archontai] manė, [kad aš] esu jų Kristus. Iš tiesų [aš gyvenu] kiekviename. Iš tiesų tuose, kuriuose [aš apsireiškiau kaip Šviesa], [aš išsprūdau] Archontams.

Aš esu jų mylimoji, nes toje vietoje aš apsivilkau Archigenetoriaus Sūnaus pavidalu ir buvau kaip jis iki jo nuosprendžio pabaigos, kuri yra Chaoso neišmanymas.

Ir tarp Angelų aš apsireiškiau jų panašumu, ir tarp Galybių – tarsi būčiau viena iš jų, bet tarp Žmonių Sūnų – tarsi būčiau Žmogaus Sūnus, nors aš esu visų Tėvas.

Aš paslėpiau save jų visuose, kol apsireiškiau tarp savo narių, kurie yra mano, ir aš juos mokiau neapsakomų nuostatų ir (apie) brolius. Tačiau jos yra neišreiškiamos kiekvienai valdžiai ir kiekvienai viešpatavusiai galybei, išskyrus vien Šviesos Sūnus – tai yra Tėvo nuostatai.

[50]

[keisti]

Tai yra šlovės, kurios yra aukščiau už bet kurią šlovę – tai yra [Penki] Antspaudai, tobuli per Intelektą. Tas, kuris turi šių konkrečių vardų Penkis Antspaudus, nusivilko neišmanymo drabužius ir apsivilko spindinčia Šviesa.

Ir jam nebepasirodys niekas, kas priklauso Archontų Galybėms. Tokiuose tamsa ištirps ir [neišmanymas] mirs. Ir kūrinio mintis, kuri [buvo išsklaidyta], pasirodys kaip vienas pavidalas, ir [tamsusis Chaosas] ištirps, ir […] […] ir […] nesuvokiamas […] […] kol aš apsireikšiu [visiems savo bendražygiams broliams] ir kol aš surinksiu [drauge] visus [savo brolius] savo [amžinojoje karalystėje].

Ir aš paskelbiau jiems neapsakomus [Penkių Antspaudų dalykus], kad [aš] galėčiau juose gyventi ir kad jie taip pat galėtų gyventi manyje.

[51]

[keisti]

O kas dėl manęs – aš apsivilkau Jėzumi. Aš jį nuėmiau nuo prakeikto medžio ir įtvirtinau jį jo Tėvo buveinėse. Ir tie, kurie saugojo savo buveines, manęs neatpažino.

Nes aš, aš esu nesuvaržoma kartu su savo Sėkla, ir mano Sėkla, kuri yra mano, aš ją [įkurdinsiu] Šventojoje Šviesoje nesuvokiamoje Tyloje.

Amen.

Apsireiškimo Pamokslas

[keisti]

[Trys]

[keisti]

Trimorfinė Protennoja trijose dalyse

Šventas Raštas, parašytas Tėvo, su Tobulu Pažinimu.

Vertė Tomas Jonas Girdzijauskas, Širvintos, 2023, 2026