Triuškalnis

Triuškalnis

Lietuvių liaudies padavimas

Ragainės paviete, Brėkštynų dvaro pievose, pagal upę Istrą, žole o ir laukiniais tymijonais apžėlęs Triuškalnis niūkso su daugybe ant jo įaugusių akmenų, po kuriais senovėje triušiai vis pulkais gyvavo. Pievoms aptvinus, jis šauniai įžymus: tada lyg koks milžinas su varlės pilvu vandens apsiaustas tyso. Jame esanti pilis apgrimzdusi. Dvasregis Bajoras minėjo čion kiemelį apgrimzdusį. Senovėje storų, o irgi tokių medžių ant jo buvę, kuriuos iš gailesčio paliest vengdavę, – juos su pjūklu pjaujant, kraujas bėgdavęs, o su kirviu kertant, skiedros lyg mėsos gabalai išveizdėdavę. Medžiai buvę prakeiktos mergos. Nuo Girėnų matydavę ant kalno aukštumos rūkstant ir mergas apie virimą besitriūsiant. Pievoms aptvinus, matydavę jas prie pastatytos ant kalno baldės* beskalbiančias ir bebaltinančias.

* Baldė – medinis indas, puskubilis.