Užburta karalaitė
| Užburta karalaitė |
|---|
| Lietuvių liaudies padavimas |
Seniau Padovinio laukai buvo apžėlę giriomis. Kur ne kur žmonės buvo išsiskirstę žemės plotelius ir sėjo javus, statė trobas. Kartą miške, netoli piliakalnio, piemuo ganė bandą. Seniau buvo paprotys, kad piemuo turi gyvulius ganyti, kol jam užaugs ūsai. Taip jam beganant, vieną gražią dieną jis pamatė, kaip iš kur tai piliakalny atsirado durys. Jos atsidarė, ir išėjo graži graži mergelė. Prie piemens priėjus, prašo mergaitė kitą dieną ateiti pietų laiku ir niekam apie tai nepasakyt. Mergelė nuėjo į kalną, ir regėjimas prapuolė. Antrą dieną skirtu laiku vėl atsiranda: atsidaro durys ir vėl, kaip ir pereitą dieną, prieina prie piemens mergelė ir klausia, ar niekam nesakęs. Piemuo argi kam sakys, kad jam ganant pas jį merginos vaikščioja. Mergina prašo kantrybės ir ateiti vėl pietų laiku ir trečią kartą. Kaip ir pirmąkart, nueina į kalną, durys užsidaro ir pranyksta iš akių. Piemuo (buvo) šitokių išdaigų dar nematęs, jam įdomu, ir eina trečią kartą. Mergelė skirtu laiku išeina ir pirmiausia klausia, ar niekam nesakęs. Piemuo pasigiria nesakęs. Tuomet mergelė prašo, kad piemuo ją pabučiuotų. Piemuo sutinka. Tuo tarpu ji pavirsta į rupūžę, tokią didelę, tokią bjaurią. Dabar mergelė (rupūžė) liepia ją bučiuoti. Piemuo jau nesutinka. Tuomet ji jam duoda šilkinę skarelę ir per ją prašo bučiuoti. Piemuo taip pat nesutinka. Tuomet rupūžė vėl virsta mergele ir pasako, kad ji jo laukė keletą šimtų metų – laukė jo užgemant ir ją išvaduojant iš šio užburto kalno. Paskui apsiverkė ir vėl nuėjo kalnan. Jai įėjus, kažkas nusikvatojo, kad net šiurpas piemenį paėmė. Durys užsitrenkė, ir visa pranyko – kalnas virto tokiu, kokiu dabar yra.
Seni žmonės pasakoja, kad ta mergelė dar ir dabar ten yra, tik ten ne paprasta mergaitė, o karalaitė. Seniai, labai seniai viena ragana ją ir visą jos karalystę užbūrė: jos pilį pavertė kalnu, jos pavaldinius – medžiais aplinkui ją, o ji vargšė liko kentėti ir laukti, kol kas ją išvaduos. Tuomet vėl jos visa karalystė atgytų, ir vėl būtų visa taip, kaip tuomet buvo. Tik drąsuolių šiandien jau visai nebeliko.