Upės dovana
| Upės dovana Lazdynų Pelėda |
|---|
| Išspausdinta rinkinyje „Upės dovana“, 1946 m., M. Lastauskienės vardu |
Plaustas dabar jau buvo niekam nebereikalingas. Vieškelis tiesiai pravestas, tiltas ant upės pastatytas, ir vingiuoti šunkeliai, kuriais važiuodavo prie plausto, žole apaugo, o vietomis buvo net užarti. Pasiliko tik takai per pievas ir laukus. Bet plaustas tebestovėjo tarp nendrių ir viksvų, apgriuvusioje lūšnelėje tebegyveno plaustininkas. Retkarčiais keldavo per upę pėsčius, imdamas menką atlyginimą, ir iš tų smulkių pinigų mito.
Tai buvo dar nesenas, gan stiprus vyras; galėjo žmonėse rasti geresnį uždarbį ir savo gyvenimą sutvarkyti, bet nenorėjo. Kieta jo širdis prie žmonių nelinko, neviliojo jo turtai, nesiilgėjo gardžių valgių, pasilinksminimų. Kol dar plaustas normaliai veikė ir ūkininkai sustodavo prie jo trobelės, plaustininkas skubiai eidavo prie virvės, žvangindavo grandinius, stengdamasis kuo greičiau perkelti keleivius; nepradėdavo jokių kalbų, su nieku nenorėdamas susipažinti.
Dabar, turėdamas daug laisvo laiko, sėsdavo ant kranto ir, įsižiūrėjęs į vandenį, klausydavosi atbalsių, kuriuos atnešdavo srovė. Vanduo tekėjo per kaimus ir miestus.
Ta pati upė supo jo laivelį, kada juo, žaisdamas su draugais, irstydavosi jaunas, pilnas gyvybės ir pasitikėjimo. Neišsipildė jo svajonės. Būtų svajones įvykdęs ir būtų buvęs laimingas, gal ir kitiems būtų atnešęs laimės, jei gyvenimo verpetai nebūtų jo patraukę į gelmes. Pamilo jis mergaitę, kuri mėgo linksmai gyventi. Ji norėjo tik žaisti, ilsėtis ir vėl žaisti; neapkentė darbo, reikalavo labai daug pinigų. Jis vedė tą merginą.
Kai tėvas mirė, jis pardavė savo ūkio dalį, nes žmona Aneta neapkentė kaimo. Pradžioje ta keista moteris buvo patenkinta ir beprotiškai mylėjo jauną vyrą, bet netrukus ši meilė jai nusibodo. Ilgėjosi, nuobodžiavo, vis daugiau reikalaudama pinigų. Nesulaukdama, kol vyras grįš iš darbo, dažnai išeidavo iš namų viena ir grįždavo pusnaktį. Nenorėdavo pasakoti, kur buvusi. Gyvenimas iro, kildavo nesusipratimų, barnių.
Vieną vakarą, grįžęs namo, nusigando: jo mažame bute viešpatavo netvarka - spinta buvo atidaryta, rūbai išmėtyti, stalčiai ištraukti, lova sujaukta. Jos nebebuvo. Išskrido kaip paukštelis iš narvo. Ant stalo laiškas:
Jis neverkė, neaimanavo, tik jo širdis užšalo, suakmenėjo. Nežinojo, kur dingti, visai neturėjo noro gyventi. Nebeieškojo uždarbio ir, viską išsiduostęs, išvažiavo į gimtąjį kaimą. Atsilankęs pas brolį, suprato, kad ir čia niekam nereikalingas: brolis su sūnum vieni laukus apdirba. Atsitiko plaustininko vieta, ir jis, nieko negalvodamas, pradėjo eiti tas pareigas: traukė virves, žiūrėdavo tvarkos. Kelias ėjo į stotį, ir keleivių netrūkdavo. Plaustininkas dažnai ir naktimis būdavo žadinamas. Tarnyba buvo nelengva, rankos nuo virvių skaudėjo, tačiau, būdamas visai vienas, niekuo nesiskundė.
Toli už pušyno gyveno žmonės, buvo dvaras ir kaimas, o čia plaustininko kaimynai buvo tik numirėliai. Ant kalnelio ankštų mūrų supami kapai su pakrypusiais kryžiais, senais medžiais ir tankiais, susipynusiais krūmais teikė ramybę nuvargusiai sielai. Kartais plaustininkui atrodė, kad stovi tarp dviejų gyvenimų: gyvybės ir mirties. Naktimis ilgai sėdėdavo, susimąstęs, įsižiūrėjęs į kryžius, kurie buvo aiškiai matomi. Žvaigždės mirgėdavo, vanduo šniokšdavo, ir plaustininko siela melsdavosi be žodžių; gaila jam buvo jaunystės svajonių: per veidą riedėdavo ašaros. Dabar jau retai kas betrukdydavo plaustininką, o saulei nusileidus, ir visai ramu čionai būdavo. Tik lakštingala giedodavo, pelėda ūbaudavo, ir vėl tylu, tylu. Vanduo nešė atbalsius iš toli, gal iš miestų.
Gyvenimas kaip sapnas buvo praeity, širdy pasiliko tik gailesys ir skausmas begalinis.
- Taip jau bus iki mirties, - mąstė, pasiduodamas nusiminimui. Ypač slėgė jį mintis, kad ta moteris, jo žmona, trokšdama linksmybės ir turtų, žemai krito, susitepė.
- Gal ir aš kaltas, - mąstė priblokštas. - Kodėl nesaugojau, neauklėjau? Nemokėjau apsaugoti vienos sielos, kuri buvo mano globoj!
Kad ji būtų mirusi, būtų pagaliau nusiraminęs, o dabar neįspėjamas klausimas, kur ji, kaip gyvena, kankino vargšą, ir nedavė ramybės. Kapinių tyla ramino širdį, primindama, kad šiame pasauly visa baigsis. Ir vėl baimė apimdavo jį. Ne apie save mąstė plaustininkas.
- Kame Aneta? - klausė vėjo, kuris atskrisdavo iš tolimų kraštų; klausė vandens srovių tos upės, kuri iš pat jaunystės jam buvo miela ir brangi.
Aneta dingo. Gyvenimo bangos atskyrė juos visiškai, nusinešdamos silpną moterį į platųjį pasaulį. Plaustininkas nujautė, kad jos nebematys niekada, ir su tuo sugudo. Atšalusi širdis kaskart silpniau jautė skausmą, nes artinosi senatvė.
Kartais potvyniai atnešdavo savo draugui dovanų: malkų, iš skalbėjų pagautų skalbinių; o kartais ir medinių indų. Kad plaustininkas visada būtų atsiėmęs upės dovanas, daug daugiau būtų turėjęs pelno: būtų prisidžiovinęs šieno, malkų, bet susimąstęs dažnai nepastebėdavo, ką vanduo neša.
Vieną pavakarį, kada šalimis lijo smarkus lietus ir žaibai raižė juodus debesis, upės vanduo staiga pakilo ir susidrumstė. Tvankiame ore žemai skraidė kregždės, baloje niūriai kurkė varlės. Plaustininkas ilsėjosi, atsisėdęs prie pat vandens. Nuvargo, perkėlęs keletą žmonių. Jo sveikata jau ėjo silpnyn. Žiūrėjo šypsodamas į senų kapinyno medžių viršūnes, kurie stovėjo, nuleidę šakas, tartum saugodami amžinu miegu miegančiuosius. Vanduo nešė smulkias šakeles ir putų skiautes. Plaustininkas iš tolo pamatė, kad bangose kažkas plaukia.
- Gan stambus medis, - pamąstė. - Tegu plaukia toliau. Man malkų užtenka...
Sėdėjo žiūrėdamas, kaip supasi bangos. Srovė pasisuko arčiau kranto, ir staiga plaustininkas pašoko iš vietos. Aiškiai pamatė, kad prie akmens užkliuvo skenduolis. Vieną ranką vanduo užmetė ant akmens; rūbai užsikabino, o galva daužėsi. Priplaukęs laiveliu, plaustininkas vandeny pamatė plačiai atmerktas akis. Tai buvo moteris.
- Geriau būčiau nematęs, - mąstė. - Žinoma, jau seniai negyva, bet reikia iš vandens ištraukti. Bus daug nesmagumų su policija!
Nebuvo išeities. Reikėjo priimti tą upės dovaną. Su vargu pasisekė įkelti į laivelį sunkų, įmirkusį kūną. Sušlapęs, pailsęs, skubiai yrėsi prie kranto. Padėjęs lavoną ant žolyno, patekėjusio mėnulio šviesoje pažino: tai buvo jo žmonos kūnas. Jis norėjo daug ko klausti, daug sužinoti, bet ji tylėjo. Aišku, kad į gimtąjį miestą grįžo, gal jo ieškojo, gailėjosi už nuodėmes, kentė vargą ir pažeminimą... Viskas pasibaigė: jau nebekenčia, nebevargsta - ilsėsis po velėna, giliai, žemelėje. Niekas jos nebeužgaus, niekas nebeskriaus, - mąstė, glostydamas šlapius plaukus.
Gyvenimas būna žiaurus, mirtis viską nuramina. Tik vienas klausimas slėgė širdį: ar tai nelaimingas nuotykis, ar savižudybė? Ką ta moteris jautė mirties valandą?
Sustingusios lūpos tylėjo.
Tyli, paslaptinga naktis apgobė per dieną nuvargusius žmones, tik plaustininkas dirbo kapinėse, skubiai kasdamas duobę. Žmogaus gyvenime esti valandų, kada jis padaro daugiau, negu gali. Kietame molyje plaustininkas iškasė duobę. Atlikęs tą darbą, grįžo į savo lūšnelę, kur gulėjo žmonos kūnas. Žvakės galelis jau baigė degti, liūdnai blykčiodamas. Aneta žiūrėjo į savo draugą, tartum norėdama jam padėkoti.
Kol saulė išsiveržė pro rūką, ant Anetos kapo jau žaliavo dailiai sudėtos velėnos, paslėpdamos nakties darbą.
1934 m.