Vėžio malūnas

Vėžio malūnas

Lietuvių etiologinė sakmė

Iš visų žvėrių, katruos dievas sukūrė, mandriausias buvo vėžys, nes jis buvo malūnininku. Malęs keletą metų, jis pradėjo vogti. Bet taip jam nesisekė, kad visados jį sugaudavo. Tada jis atėjo pas dievą ir prašo, kad duotų jam į užpakalį akis, nes nemato, kaip jį nutvers už svetimą daiktą. Dievas, neilgai laukęs, išėmė akis iš jo kaktos ir įdėjo į užpakalį. Turėdamas akis užpakaly, vėžys visai turėjo perstoti vogti, nes negalėjo greit paeiti. Tada jis atėjo pas dievą ir prašė, kad dievas jam duotų akis ir užpakaly, ir priešaky. Bet dievas atsakė:

– Niekam aš nedaviau po keturias akis, ir tu negausi!

Tada vėžys, supykęs ant savo kūrėjo, nunešė prie upės visus daiktus, kurie priklausė prie jo malūno, ir, suvertęs į upę, pasistatė sau mūrinį malūną – urvą krante.

Praėjo keletas dienų, upė užtvino ir jo malūną visai sugriovė, o jis, sugavęs vienas tik girnas, pasiliko vargšas.