Vėjas ir vaikas
| Vėjas ir vaikas |
|---|
| Lietuvių mitologinė sakmė |
Kartą pradėjęs smagiai pūsti vėjas. Pribėgęs vaikas prie tėvo ir klausiąs:
– Kas čia taip pučia?
– Tai seneliukas vėjas.
– O kur jis yra?
– Agi gal kur pakrūmėj atsisėdęs ir pučia.
Vaikas supyko ant vėjo ir nuėjo jo ieškot. Eina eina ir mato: sėdi pakrūmėj seneliukas ir pučia. Priėjęs sako:
– Padėk Dieve!
– Dėkui, vaikeli.
– Ką čia dirbi vienas pakrūmėj?
– Agi matai, vaikeli: kai aš pučiu pro lūpas, tai vėjas pučia. Aš mat esu vėjo senelis.
– Tai, seneli, padaryk taip, kad vėjas nepūstų, man jau nusibodo.
– Gerai, eik namo, aš pasilsėsiu.
Berniukas linksmas parbėgo namo, o senelis nuėjo pamiegot – ir buvo visai tyku. Bet vos tik parbėgo vaikas namo ir tėvui pasigyrė – vėjas ir vėl pradėjo pūsti. Vaikui pikta pasidarė – ir vėl nubėgo pakrūmėn. Senelis jau pūtė. Paprašė nustot – ir vėl nustojo. Bet vaikas neparbėgo namo – kai ir vėl pradėjo.
Taip senelis vis pučia ir pučia, o vaikas vis laksto ir laksto.