Vėjo galybė

Vėjo galybė

Lietuvių mitologinė sakmė

Ėjo kažkur žmogelis savais reikalais. Beeidamas pamatė po krūmu gulintį žmogų dideliais ūsais ir tarė jam:

– Ko taip raivais? Mesk tinginį ir kelkis! Matai, kad laikas brangus.

– Aš esu vėjas. Duok man ramybę ir eik tolyn nuo čia!

Kai žmogus nesiliovė žadinęs, tada tas vėjas, pakėlęs ranka vieną ūsą, papūtė truputį pro lūpas ir, vėl ramiai atsiguldamas, rūsčiai pridūrė:

– Eik tik tolyn, išnyk iš mano akių!

Žmogelis, daugiau nieko nebesakęs, nuėjo toliau.

Bet, parėjęs namo, kaip jis nustebo, kartu ir nusigando: jo trobelė aukštyn kojomis apversta ir viskas išdarkyta. Suprato žmogelis, kad tas vėjas, kai pūstelėjo, gulėdamas po krūmu, – suvertė jo trobelę. Mat supyko, kam išdrįso žadinti.

Tai tokia vėjo galybė.