Vagis

Iš Vikišaltiniai.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Vagis
Jonas Biliūnas
Parašytas Ciuriche 1905 m. balandžio 12 d.


...Jaunas dar tada tebebuvau, nevedęs ir stipras, - kito tokio visam sodžiuje nebuvo. Nieko nebijojau: visi manęs lenkės. Jeigu kas ko neįveikdavo ar darbe, ar susirėmimuose, visados sakydavo: reikia Jokūbas pakviesti, be jo niekai. Ateidavau, didžiausius sienojus į ratus įkeldavau, kelmus iš žemės išraudavau, vienu rankos mostelėjimu muštynes sutūrėdavau. Dabar ir pusės manęs nebeliko... O kaip mėgdavau pasilinksminimus! Apylenkėje nė vienos vestuvės ar vakaruškos be manęs neapseidavo: visur būdavau, visur manęs vieno buvo pilna, ir visiems patikau. Bet nė vieno nenuskriausdavau, nesuduodavau. Buvau pas tėvus vienatūriu, visa savo rankose turėjau, - ir ūkis gerai man klojos... Tėvai jau seniai vis liepė man vesties, bet aš ir pats nelabai dar to norėjau, ir merginos nebuvau sau apsirinkęs. Sakiau, paspėsiu, - ir taip nenuobodu ant svieto gyventi. Bet per vienus atlaidus pamačiau bažnyčioj merginą... Negalėjau akių nuo jos atitraukti: taip staiga ji mano širdį traukte pritraukė.

- Na, - maniau sau, - nejaugi ji tat bus mano pati!

Jaučiau, kaip šokinėja širdis krūtinėje, kaista kraujas.

- Kas ji tokia yra? - kilo mano galvoj klausimai. - Ar iš tolo, kokių tėvų, kaip gyvena?..

Nutariau būtinai su ja ir su jos tėvais susipažinti. Pradėjau klausinėti žmonių ir patyriau, kad tat pasiturinčių ir gerų tėvų duktė, gerbiama apylenkėje. Susipažinau paskui ir su ja: mačiau, kad ir ji nuo manęs nesišalina... Laikas greitai bėgo. Nė pats nepasijutau, kaip po Kalėdų suradau išmintingą apysenį žmogų ir nuvažiavau pas ją piršlėmis. Visi greitai sutikom, pasogos prižadėjo nemažai, ir nutarėm, nieko nelaukdami, vestuves pakelti...

Galbūt jūs laukiate, kad aš kažin ką papasakosiu, savo mylimąją jums aprašysiu?!. Ne. Jūs ją ir taip gerai žinote: tat mano pati, su kuria, dėkavoti Dievui, jau trečią dešimtį vienybėje ir meilėje gyvenu ir vaikų nemažai susilaukiau - tokių pat sveikų ir tvirtų, kaip ir jų tėvas kadaise buvo. Ne apie ją aš noriu kalbėti: aš noriu jums papasakoti vieną atsitikimą, kuris galėjo visą mano gyvenimą sugriauti, o kuris ir dabar labai dažnai dar nesmagumą mano širdyje gimdo...

Tat buvo po pačių mano piršlybų. Sugrįžau aš nuo jų namo linksmas, pakakintas: nebūtos mintys tada po mano galvą lakstė... Buvo jau vėlus žiemos vakaras. Namie radau visus sugulusius. Išsikinkiau savo kumelį, įvedžiau gurban, uždėjau šieno, užpyliau vandenio, užbarsčiau miltų su avižomis ir nuėjau seklyčion gultų. Bet negaliu užmigti. Nežinau kodėl, pradėjo mane imti nerimastis. Traukte traukė nueiti kumelio pažiūrėtų. Žinojau gerai, kad gurbų duris užrakinau, kumelį geležiniais pančiais supančiojau, bet ne - stumia kažin kas iš lovos, ir gana. Ant galo nebeiškentėjau, iššokęs užsimoviau batais, užsimečiau kailiniais ir išėjau.

Naktis buvo šviesi - mėnesiena, ir tokia tyla aplinkui, tarsi visa išmirė: girdėjau tik, kaip traškėjo nuo šalčio tvoros ir tik tik šlamėjo krisdamas nuo apšerkšnojusių medžių sniegas. Tik vienos žvaigždės linksmai mirgėjo viršuje. Bijodamas kvėpuoti ir iš palengvo, kad negirgždėtų po kojų sniegas, priėjau prie gurbų ir kuone surikau: durys buvo atidarytos... Prisiglaudžiau prie sienos ir klausaus. Girdžiu, kumelys prunkščia, o nuo jo kojų muša geležinius pančius.

- Vagis, - dilgtelėjo galvoje mintis...

Visas drebėjau - ir iš išgąsčio, ir iš džiaugsmo kartu, kad dar paspėjau laiku išeiti, nes mylėjau tą kumelį neapsakomai. Širmais obuoliais muštas, riestu kaklu ir ilgais karčiais, nors nedidelis, bet greitas kaip stirna... visoj apylenkėj buvo žinomas. Ne vienas po 300 rublių siūlijo, niekam neatidaviau: nenorėjau parduoti; jeigu ir vesdavau jį ant mugių, tad tik pasigirtų.

- E, tat šitai kodėl tu per slenkstį vedamas jau kelintą dieną rąžais, - atsiminiau. - Pats, nabagas, nelaimę jautei.

Bet ką turėjau daryti? Pulti vidun? O galbūt tenai ne vienas yra: užmuš, kaip žvirblį, iš revolverio ar nudurs peiliu kaip paršą. Lėkti pasišauktų vyrų? O tuo tarpu ims ir išsives kumelį: tiek ir tematysi. O rankose nieko, o nieko neturėjau. Namuose vėl nė šaudyklės, nė revolverio nebuvo, - vis savo kumščia pasitikėjau.

Nėra kas daryti... girdžiu, kad jau vedasi... Pamačiau čia pat ant skiedyno didelę medinę kūlę, akies mirksny prišokau prie jos, nusitvėriau abiem rankom ir užsislėpiau už durų šulo. Laukiu... O širdis, rodos, ims ir iššoks iš krūtinės... Juntu, kad jau visai nebetoli... Ir šitai duryse pasirodo žila barzda - išlenda... burlokas...

Kaip daviau kūle per galvą, - tik žagtelėjo ir parkrito negyvas ant žemės, nė vieno žodžio neprataręs.

Sužvengė linksmai kumelis, mane pamatęs. Kaip beprotis pripuoliau prie jo, apkabinau kaklą, - ir bučiavau, verkiau. O jis padėjo man ant pečio savo galvą ir romiai maloniai žvengia...

Ant galo atbudau kaip iš miego. Atsiminiau, kad žmogų užmušiau: šiurpas mane visą paėmė, plaukai ant galvos atsistojo. Kur aš jį dabar dėsiu, ką darysiu?..

Pasilenkiau, apčiupinėjau burloką: atradau už ančio revolverį primuštą, peilį prie diržo prikabintą. Supratau, kad nebūčiau gyvas likęs, jeigu tiesiai priešais jį būčiau ėjęs. Prisistačiau sau visą nelaimę: savo mylimąją, vestuves, ūkį ir visą gyvenimą, - visa būtų pražuvę. O dabar?.. šiurpuliai paėmė vėl visą: juk patirs, sužinos, kad aš tat padariau, - kas mane laukia - kalėjimas, teismas, o galbūt katorga?..

Šokau kaip jautis, bizdėlės įkąstas. Apsivilkau, pasikinkiau kumelį, įverčiau numirėlį važiun ir, kaip tik arklys gali šokti, pasileidžiau vieškeliu: tik dulkia sniegas iš po važiaus ir švilpia ausyse vėjas. Nuvažiavęs kokį dešimtį varstų, sustojau, išverčiau numirėlį paravėn, užmoviau dar ant jo galvos jo paties seną apynasrį ir apsigrįžęs vėl parlėkiau kaip paukštis namo. Nusikinkiau, kumelį vėl įleidžiau gurban, duris užrakinau ir, tarsi nieko neatsitiko, nuėjau seklyčion ir atsiguliau... Niekas manęs negirdėjo ir nematė nė važiuojant, nė parvažiuojant; niekam nė vienu žodžiu apie tą atsitikimą neprasitariau… tik kunigui per išpažintį pasisakiau...

Ant rytojaus rado tą numirėlį paravėj. Suvažiavo žmonės, palicija; rado prie lavono revolverį ir peilį, pamatė ant jo galvos apynasrį - suprato, už ką užmuštas. Žmonės kuone visi atvirai pripažino, kad taip "tokiam" ir reikėjo. O palicija pakalbėjo, paklausinėjo, o kaltininko taip ir nebeieškojo... Tuo visa ir pasibaigė...

Aprimau ir aš kiek. Greitai po to atsitikimo apsivedžiau, vaikų paskui susilaukiau... O vienok ilgai tasai žmogus mano akyse stovėjo, - kaip koks kirminas krūtinę man ėdė. Dažnai per miegą baisiai surikdavau, visas šaltu prakaitu apipiltas atbusdavau ir kelias dienas, galvą nuleidęs, vaikščiodavau. Išsigandusi pati pradėjo klausinėti, kas yra. Ilgai nesakiau: ant galo prisipažinau. Ramino ji mane, - rodės, lengviau kiek ant krūtinės darėsi, bet pabuvus ir vėl pradėdavo kirminas krimsti. Ir išpažintin vaikščiodavau, ir ant bažnyčiai duodavau: ramiau po to būdavo… Taip visą savo amžių išgyvenau; visame kame buvau laimingas, žilo plauko susilaukiau, nieko, rodos, nenuskriaudžiau, pirštu nepalytėjau. Ir tas tik vienas atsitikimas ramumo neduoda...

Gal geriau būčiau padaręs, jeigu atvirai valdžiai būčiau prisipažinęs, teismo rankosna atsidavęs. Ne kartą jau rengiaus taip padaryti... Bet viena tik mintis, kad galiu kalėjiman pakliūti arba būti išsiųstu, kad galiu savo ūkį pražudyti, savo pačią ir vaikus nelaimingais padaryti, - visados nuo to žingsnio mane sulaikydavo.

Galbūt prisipažinęs ir liuosas būčiau palikęs, gal ir nieko bloga nebūtų man padarę, bet kaip tik ateidavo galvon mintis, kad gali priseiti savo kraštą palikti, jo nebepamatyti, - visas drebėjau... ir tylėjau. Žinojau, kad pakliuvęs ne tik pražūčiau, bet ir iš tiesų gal tikru žmogžudžiu iš tenai išeičiau, nes kalėjimai juk nepataiso žmonių, tik visai juos pagadina. O aš juk ieškojau ir ieškau: savo sąžinės nuraminimo, o ne dar didesnio jos sutepimo. Juk aš tik savo savastį gyniau... Kitos išeigos neturėjau, jeigu nenorėjau pats būti užmuštas... Tegul jis ir iš bado vogė, - vis tiek būtų mane užmušęs...

Tyliu ir dabar. Nenoriu ir bijau, senatvės susilaukęs, savo kraštą palikti, su šeimyna persiskirti. Netikiu, kad baisus kalėjimas galėtų mano dūšiai nekaltybę sugrąžinti, sąžinę nuraminti. Tokio sąžinės nuraminimo ieškau tik išpažintyje, maldoje, darbuose ir pas savo kaimynus, kuriems savo širdies žaizdas atidengiu…

O vienok ir dabar dažnai dažnai tas pats kirminas mano širdį griaužia. Ir nežinau dar, ką pasakys man už tą Visagalis...