Vaikščiojanti ugnelė

Vaikščiojanti ugnelė

Lietuvių mitologinė sakmė

Ugnelę gerbt reikėjo. Mano močiutė pasakojo, kaip šeimininkė visada sakydavo savo tarnaitei, kad ugnelę visada, einant gult, gražiai užžertumėt – užklotumėt pelenais. Ir, sako, kartą begulint prasivėrė durys, įsirito raudonas kamuolys per slenkstį. Tas kamuolys ir prašnekėjo, sako:

– Eime pasivaikščioti!

Tai, sako, pirkioje atsišaukė balsas:

– Mes neisime, mums gerai pakloja ir mus gerai užkloja!

Tada kamuolys pasakė išsirisdamas:

– O man nepaklojo ir neužklojo!

Išsirito pro duris, ir durys užsidarė.

Tik mes, gulintieji, klausome, kad riksmas pakilo kaime. Pašokę iš lovų, žiūrime, kad jau dega kaimelyje trobesiai.

Tai, matyt, ugnelė nori, reikalauja, kad ji būtų šventai prižiūrima.