Vaikai ir mirusi jų motina
| Vaikai ir mirusi jų motina Petras Cvirka |
|---|
| Pasaka iš rinkinio „Nemuno šalies pasakos“, pirmąkart išleisto 1948 m. Kaune. |
Gyveno tėvas su motina ir turėjo tris dukteris. Išsiruošė jie kartą į svečius, o dukrelės namie paliko. Pakely motulė peršalo ir veikiai numirė. Ką darys žmogus – palaidojo jis pačią ir grįžta namo našliu. Tik kad mažos dukrelės neraudotų, tėvas nuslėpė motulės mirtį.
Sugrįžus tėvui namo, klausia dukrelės:
– Tėveli, kur mamą palikai?
Tėvas, akis slėpdamas, į dukreles nežiūrėdamas, ir sako:
– Parvažiuos, dukrelės, mama, skanių lauktuvių jums parveš.
Laukė dukterys dieną, laukė savaitę, mėnesį, o motinos kaip nėra, taip nėra. Ir pradėjo jos dienų dienas verkti, dingusios motinos ilgėtis.
Praėjus metams, tėvas vedė antrą žmoną.
Kartą vyresnioji sesuo, ant krosnies sėdėdama, ir sako jaunesniosioms:
– Ar žinote ką, seselės?! Sapnavau aš šiąnakt keistą sapną. Pati dabar nežinau, ar aš girdėjau savo motinos žodelį, ar man ji pasirodė per sunkų miegą, ar tik tamsią naktį pasivaideno... Rodos, man motinėlė pasakė, kur ji palaidota: žalioje girelėje, gilioje duobelėje, po baltu berželiu, po žaliomis samanėlėmis.
Išgirdusi pamotė seseris tarp savęs kuždantis, piktai subarė:
– Kai aš pasijudinsiu, kai iškaršiu jums kailius, tai liausitės sapnus apsakinėjusios.
Susigraudino seserys, pamotės išbartos, ir tyliai sau aimanuoja:
– Motinėle brangiausia, ar mes tikėjomės, kad mažos be tavęs paliksime, kad mus pamotė bars ir stumdys!
Liūdnos, kaip ir visuomet, tą naktį seserys atsigulė. Tik nespėjo jos užmigti, akių užmerkti, kai prisisapnavo joms motina, šitaip kalbėdama:
– Oi, mano dukrelės, tai aš vis girdžiu, tai aš vis regiu jūs sunkius vargelius, tik nieko negaliu jums padėti. Aš pasirodau tik tamsiąją naktelę, jums miegant saldųjį miegelį, ir apsakinėju jums didelį rūpestėlį...
Pabudo visos trys seserys, susėdo krūvelėn.
Vyresnioji ir sako:
– Seselės, aš vėl sapnavau brangią motulę. Jūs likite namie, o aš eisiu girion, stosiu po baltu beržu, pašauksiu mūs brangią motinėlę.
Išėjo vyresnioji sesuo, nuėjo į tamsiąją girią. Vaikštinėdama tamsioje girioje, galvoja:
„Tik aš nežinau, po kuriuo beržu motulė guli: ar po svyruonėliu, kuris nuleidęs laibas šakeles, ar po stačiuoju, pačiu storuoju. Kad aš tik žinočiau tą berželį, stočiau ir pasišaukčiau brangiąją motulę.”
Ėjo, ėjo vyresnioji duktė ir atrado tąjį beržą. Ir ėmė gailiausiai raudoti:
„Tai tu čia, motinėle, tai iš čia tu apsakinėji mūs sunkų vargelį, tai iš šios vietelės tu kėlei mus tamsią naktelę. Tai prisikelk, brangi motinėle, sėsk prie mano šalelės, papasakok, apsakyk, kaip mums, trims našlaitėms, vargą vargti, kaip be tavęs gyventi?”
Verkė, verkė vyresnioji sesuo ir išverkė: beržo lapai sušlamėjo, kamienas sugirgždėjo – ir pasikėlė juodos šaknys, pasirodė motina.
Atsisėdo prie dukters šalies, paėmė ją už rankų ir prakalbėjo:
– Jūs, mano dukrelės, viena kitos klausykite, viena kitą auklėkite, viena kitai padėkite, o aš jau nebepareisiu namo. Grįžk, dukružėle, papasakok savo seselėms, mano dukrelėms, kad jos nesisielotų, veltui ašarų nelaistytų. Tėvo ir pamotės klausykite. Išaugsite, gal žmonėms rankas pavaduosite ir savo seną tėvą, pamotę pamilsite.
Taip tarusi, motina dingo, kaip sapnas, o vyresnioji duktė, dar labiau nuliūdus, grįžo namo.