Vakaris vėjas
| Vakaris vėjas |
|---|
| Lietuvių mitologinė sakmė |
Labai dažnai pūsdavęs Vakaris vėjas ir vieno žmogaus visus stogus sušiaušęs, suardęs. Jam taip įsipyko ir jis nuėjo ieškot paties vėjo.
Ėjęs ėjęs ir radęs pamarėj seną seną seneliuką, labai apiplyšusį, visą skvarliuotuotą ir net be kelnių. Jis turėjęs dūdelę ir vis pūtinėjęs. Kai tik jis kur pasigręžiąs, papučiąs, tai viskas linkstą, maišąsi. Žmogus sakąs:
– Mažiau pūsk, nepūsk taip smarkiai! Man visus stogus nudraskei. Duok, aš tau parodysiu, kaip reikia pūst.
Senelis padavęs ir sakąs:
– Tik tu nepadaugink, kad ir moki.
Žmogus kai papūtęs, vėjas sakąs:
– Tu pasismaginai pūsti, tavo, žiūrėk, trobos nugriuvo. Tu mane mokai, o pats dar nemoki.
Žmogus parėjęs namo ir radęs trobas vėjo sugriautas…
Vasaris pučiąs siaura dūdelyte ir lengvu kvapu, Žiemys – storesne, šaltu kvapu, o Rytys – smagesniu ir sausu. Tie vėjai berods esą broliai.