Valanda

Valanda
Lazdynų Pelėda

Išspausdinta „Viltyje“, 1911 m., Nr. 71

Mūsų laikų vaizdelis

Atėjo... šviesi, taip seniai trokštama, juntama, galinga, šviesi laimė...

Atgijo laimė... stojos prieš ją, šypso, viliodama tūkstančiais pažadėjimų... Stojo prieš išsiilgusią sielą, lyg fata morgana prieš nuvargusį tyruose¹ keleivį. Ponia Vanda jautė artinantis rimtą valandą... Slaptinga melsva gelmė paslaptimi vilioja... linguoja... Tegu ūžia audros, tegu tranko perkūnai! Tegu duoda ją kančioms, tegu ugnimi lyga, tegu... tegu baisybės, aukų siekiančios, kaukia! Vis tiek. Kas bus, kas ne, „stebuklo valanda“ jau arti!..

* * *

Lig šiol tyliai ėjo ponios Vandos gyvenimas. švietėsi namie, mokytojų, tetų, tėvų globiama, keli karnavalo metu vakarai, ir šit - jungtuvės. Iškilmių, kraičio drapanų, jungtuvių rūbų siuvimas, senokas vyras, šiaip nei šio, nei to žmogus, truputį plikas, bet prasišveitęs. Taisosi mados drabužiais ir sugeba didinti kapitalą, o tai labai patiko tėvui, turi jis daugybę reikalų ir retai namie esti; lankytis ir priiminėti svečius neturi juodu laiko. Ir eina sau gyvenimas vienodai, ramiai, diena po dienos, mėnuo po mėnesio, metai po metų.

Keli seni pažįstamieji, tetos draugės - tai visa. Nieko nestinga, kambariai iškilniai papuošti: veidrodžiai, divonai², šezlongai, žardinjetės³ su begale niekniekių, pianinas, svetimos šalies gėlės, - žodžiu, žemės rojus.

Ponia Vanda mėgsta, įsigulus kėdėje ant pavažų, linguoti ilgas valandas prieš veidrodį ir džiaugtis savim: savo juodomis degančiomis akimis, hebano spalvos⁴ plaukais, dantų baltumu, lūpų raudonumu, liemeniu. Žiūrėdavo, meiliai šypsodama, ir dažnai apnikdavo nuliūdimas gražiąją ponią, kad tų visų gražumų niekas nemato, niekas nesidžiaugia. Vyras?.. ir tas vis užimtas, vis ne namie, ji gi viena ir viena.

Atėjo pavasaris, ponią Vandą apniko begalinis ilgesys. Gražioj Antakalnio viloj ji groja liūdnas melodijas, dainuoja, klausosi miške čiulbančių paukštelių ir banguojančios Vilijos⁵ liūliavimų. Svajoja apie begalinę laimę, apie audras... apie kažin ką, ko nemoka pavadinti, o dėl to trokšta visa savo susigodojusios⁶ sielos galia...

Staiga... vieną pavakarį pastebėjo dvejetą akių, į ją įsižiūrėjusių.

Tose akyse matė „tą kažin ką“ - nepasotinamą gėrėjimąsi, laimę, galybę pavergiančią ir... silpnybę...

Ponia Vanda apsvaigo: tarytum staiga atsidarė jai užburtosios viešpatijos vartai, vartai į laimės viešpatiją... Atėjo, atėjo laukiamoji, išsvajotoji šviesioji valanda.

Seniai, seniai pasižino anuodu. Ji buvo pensioninkė⁷, jis gimnazistas... Gyvenimo pavasarį kažin kas ėmė busti, paskui užsimiršo: tat buvo kažin koks bailus jausmas, lyg blaivus žvaigždutės spindulėlis...

Atnaujino pažintį. Ir šit ponia Vanda yra mylima ir myli, myli!.. Jautėsi pavergta galingos meilės, ir nesigynė, nesispyrė, atėjo, nes turėjo ateiti, ji laukė, ji troško jos!..

Gėrėjosi ponia Vanda savo kūno nepaprastu gražumu, gėrėjosi, kad tos gausios prigimties dovanos netrukus priklausys „jam“, jam, tik jam vienam!..

Buvo lepnus⁸ vasaros vakaras. Vilija šniokštė banguodama. Toli žaibavo. „Stebuklo valanda artinasi“... apkabino, pritraukė, stipriai priglaudė, jausmingai pasibučiavo... Norėjo bėgti, atsitraukti.

- Kam bėgti nuo likimo? - rimtai ji tarė. - Atsitiko, kas turėjo atsitikti...

Ponia Vanda perleido dieną be sąmonės, apsvaigusi, svajodama.

Jos akys blizgėjo nepaprastai. Juodu dabar - tai vienas asmuo! Pamynę visas teises, juodu eis šalimais gyvenimo taku, eis drąsiai, nejausdami nei erškėčių, nei akmenų po kojų, eis, kovodami su persenusiais prietarais ir - laimės, laimės! Meilė galinga!.. Prigimtis sujungė juos, ilgėjosi kits kito, seniai troško. Pagaliau susirado. Ar galėjo būti kitaip?.. Ne, ne! juodu tai vienas kūnas, viena siela, vienas asmuo!..

Ponia Vanda primerkė akis, apsvaigusi jausmu, pavergta meilės galybės... Staiga skambalėlis. Paštas, laiškas! Suplasnojo širdis, ponia Vanda plėšia voką.

- Kas čia? „Mielasis Drauge!..“ Apsirikimas... Ne. A-a-a! sumainė, matomai, vokus ir draugui žadėtas laiškas kliuvo man... Suprantama - mąsto ponia Vanda. - Mat, savo laimę nori pasidžiaugti draugui!.. Kad taip perskaičius... Svetimas laiškas... - Bet dabar juk ji ir jis tai vienas asmuo, o kiekviena raidė, kiekvienas žodis, jo ranka rašytas, taip brangus. Ponia Vanda, meiliai šypsodama, ima skaityti:

Mielasis Drauge! Atleisk, kad šį vakarą negaliu būti su jumis pas Niutą. Linksminkitės, kaip įmanote, be manęs. Šimteriopai būčiau dėkingas, kad katras jūsų paveržtų⁹ iš manęs Brisią; ta merga pakyrėjo man ir per brangi. Tik pasakyk pats: užvakar pirkau šilkų pavilkinę¹⁰, vakar užsimanė kažin kokių batukų ir ažurinių¹¹ kojinių, ir tai ne: „meldžiamasis“, bet: „turi būti!“ Šiaip ar taip, veikiai ją atstatysiu, ima regimai drūtėti¹², na, ir aš dabar kitą susigalvojau paukštį. Yra tat namie auklėta žąsis, kvaila, sentimentali, įsisvajojusi ir su temperamentu... Šį vakarą vaidinsiu Romeo rolę... kad nesugadinčiau idilijos tvaiko suprakaitavusių kojų tvaiku, nusipirkau naują trinyčių¹³ porą... Gąsdina mane laukiamoji įžanga... Bet viena mintis taikina su visu kuo - pavilkinės, kojinės ir t.t., tai vyro dalykas!

Ponia Vanda nubalo, gražus jos veidas išsišiepė pasiutimu; pažvelgus į veidrodį, išsigando pati savęs. Sugrobė senobinį žalvario laikrodį nuo konsolės¹⁴ ir iš viso vieko¹⁵ drožė į šmėklos veidą. Triukšmingai subyrėjo veidrodis, o ponia Vanda svaidėsi po divoną, baisiai krūpčiojo, juokėsi pasiutusiu juoku, kartodama:

- Stebuklų valanda, stebuklų valanda artinasi... prisiartina!.. Ha, ha, ha!

1911 m.

¹Dykumoje, tyrlaukyje.
²Kilimai.
³Nuo žodžio žardinjerė; žardinjetė - stovas kambariniams augalams.
⁴Hebano spalva - tamsiai ruda, beveik juoda spalva.
⁵Vilija - ankstesnis upės Neries pavadinimas.
⁶Susimąsčiusios, prisisvajojusios.
⁷Privačios mokyklos (pensiono) mokinė.
⁸Lepus, puikus.
⁹Atkovotų, varžantis atimtų.
¹⁰Apatinį sijoną.
¹¹Nuo žodžio ažūras; ažuras - permatomas nėrinys ar audinys.
¹²Storėti.
¹³Trinyčiai - senovinis drobinis apsiaustas; ilgi marškiniai.
¹⁴Konsolė - kambarinė kilnojamoji lentynėlė arba pastovėlis gėlėms.
¹⁵Jėgos.