Velnias po velėna
| Velnias po velėna |
|---|
| Lietuvių mitologinė sakmė |
Kartą velnias su Perkūnu ginčijosi. Perkūnas žadėjo užmušti velnią. Velnias jam sako:
– Aš palįsiu po troba. Perkūnas atsakė:
– Aš ir ten mušiu! Velnias sako:
– Aš lįsiu į medį.
– Aš ir ten mušiu!
– Aš lįsiu po akmeniu.
– Aš ir ten mušiu!
– Aš lįsiu po kalnu.
– Aš ir ten mušiu!
– Aš lįsiu į pirtį.
– Aš ir ten mušiu!
– Aš lįsiu į bažnyčią.
– Aš ir ten mušiu!
– Aš lįsiu po altorium.
– Aš ir ten mušiu!
– Aš lįsiu į kieliką.
– Aš ir ten mušiu!
– Aš lįsiu į monstranciją.
– Aš ir ten mušiu!
– Aš lįsiu po atgal atvirtusia žemės velėna.
– Čia aš tavęs nemušiu. Gali čia gulėti.
Nuo to laiko velnias slepiasi po velėna, kad Perkūnas jo neužmuštų. Tai, kai vyrai aria laukus, saugojasi, kad ariant neatvirstų velėna. O senos bobos seniau pasikaišydavo sijonus, pasiraitodavo rankoves. Tačiau kai pamatydavo – ateina debesys su griausmu, atleisdavo sijonus ir rankoves. Jei neatleistų, trenktų Perkūnas, nes ten irgi slepiasi velnias.