Velnias teisėjas

Velnias teisėjas

Lietuvių liaudies padavimas

Baudžiavos laikais dvarų savininkai turėdavo dideles galias ant valstiečių. Anot pasakojimų, kas ponui patikdavo, tam jis duodavo žemės sklypelį, o kas nepatikdavo, iš to atimdavo. Tais laikais ant ribos, kuri skyrė Komaro, Baisogalos dvaro savininko, mišką nuo valstiečio Kadaro žemės, gulėjo Velnio akmuo.

Kartą Komaras užsimanė, kad čia, kur guli akmuo, yra ne tikra riba. Tikra riba turi būti keliolika metrų į Kadaro pusę nuo gulinčio akmens. Ir Komaras su Kadaru pradėjo ginčą. Žinoma, Kadarui nebuvo ko ginčytis, nes anais laikais galingas Komaras vienu valios pareiškimu nustatė ribą keliolika metrų į Kadaro pusę nuo gulinčio akmens.

Kadaras neteko gero sklypo žemės, ir jis iš to apmaudo pradėjo keikti Komarą, minėdamas anais laikais galingus velnius. O velnias tiktai to ir laukė, kad jį kas pasikviestų į pagalbą. Velnias išklausė Kadaro keiksmus. Vieną audringą naktį triukšmingai panešė akmenį į Komaro miško pusę tiek pat tolumo, kiek Komaras buvo įlindęs į Kadaro žemę nuo gulėjusio akmens. Dabar velnias atstatė ribą į seną vietą. Tokiu būdu stebuklingais savo darbais atliko teisėjo darbą ir velnias.