Velnio ir dievo padargai

Velnio ir dievo padargai

Lietuvių etiologinė sakmė

Dar pirmiau velnias užvis geriausius padargus vartojo. Kad niekur nebuvo žinomi dalgiai ir kiti geri įtaisymai, o jis nors vieną turėjo. Vieną kartą per šienapjūtę velnias pjovė šieną su dalgiu, o ponas dievas, kaip dalgio neturėjo, tai jis savo pievose su kaltu pjovė. Ponas dievas, matydamas, kad su kaltu nėr nė koks pjovimas, naktį užleidęs velniui saldų miegą, paėmęs jo dalgį, ir kuone visas savo pievas išpjovęs; potam dalgį padėjęs, kur buvęs. Velnias, kad gerai išmiegojo, atsikėlęs pamatė, kad ponas dievas kuone visą pievą išpjovęs, o jo dar tik gera pradžia. Tuoj velnias ir pradėjęs vadint poną dievą dalgį į kaltą mainyt. Ponas dievas ir atidavęs velniui kaltą, o nuo velnio paėmė dalgį. Kai abudu ėmė pjauti, ponui dievui vėl gerai einas.

Taip ponas dievas kitą kartą tankiai apgaudinėjo velnią. O kad velnias kvailas, ir priežodis tą mums mena: „Kvailas kaip velnias.“