Velnio kūrinys
| Velnio kūrinys |
|---|
| Lietuvių etiologinė sakmė |
Kitą kartą dievas paėmė molio gabalą, nulipdė žmogų ir įpūtė jam sielą. Tą matė velnias. Jis paėmė molio gabalą ir nulipdė vilką. Nulipdęs norėjo įpūsti jam dvasią. Pučia pro vieną galą, pučia pro kitą galą, bet nieko negali padaryti – kaip negyvas, taip negyvas. Dirbo dirbo, galiausiai eina pas dievą ir klausia:
– Kaip reikia įkvėpti vilkui dvasią?
– Nueik pas savo vilką, – sako dievas, – ir sakyk jam: „Vilke, vilke, papjauk velnią!“ – tada jis pasidarys gyvas.
Nuėjo velnias pas vilką ir sako jam:
– Vilke, vilke, papjauk poną dievą!
Bet vilkas nė judėti nejuda – stovi kaip stovėjęs.
Tuomet velnias įlipo į aukštą medį ir sako:
– Vilke, vilke, papjauk velnią!
Kad šoks vilkas ant velnio, o jis kaip spyrė vilkui į kaktą – ir įspyrė velnio plauką. Vilkas nubėgo į mišką, o kaktoj ir šiandien tebėra įspirtas velnio plaukas.