Velnio tiltas ties Rumšiškėm

Velnio tiltas ties Rumšiškėm

Lietuvių liaudies padavimas

Vieną kartą gyveno kerdžius, vardu Dvarelis. Jis nuo mažens ganė Dvareliškio dvaro galvijus. Tas kerdžius turėjo labai gražią dukterį. Kai duktė sulaukė aštuoniolikos metų, ją pradėjo piršliai lankyti. Nuo piršlių lankymo mergaitė išpuikėjo ir nei už vieno bernelio tekėti nebenorėjo.

Kartą atvažiavo piršliai, o jaunikis pažadėjo mergaitei viską padaryti, ką ji tiktai panorės. Kerdžiui nepatiko jaunojo nosis, nes ji tiktai vieną skylutę teturėjo. Kadangi mergaitė buvo sutikusi už to tekėti, kuris visus jos norus patenkins, tai ir atsakyti nebuvo kaip. Ponaitis sakėsi, kad jo dvaras yra anoj pusėj Nemuno. Tai mergaitė pareikalavo per vieną naktį pastatyti per Nemuną akmeninį tiltą. Jaunikis sutiko. Temstant jaunikis griebėsi darbo ir dirbo iki pusiaunaktų.

Kerdžius pasislėpęs matė, kad jaunikis velnio pavidale didelius akmenis nešė ir į Nemuną mėtė. Tokiu tiltu gali visą Nemuną užtvenkti ir daug žalos žmonėms padaryti.

Kerdžius įlipo į kubilą ir sugiedojo gaidžio balsu. Jaunikiui akmuo iškrito, ir jis, nepabaigęs tilto statyti, pranyko.

Taip ir liko nebaigtas akmens tiltas ties Rumšiškių miesteliu. Jis ir dabar Velnio tiltu vadinamas.

Merga sužinojo, koks jaunikis buvo atvažiavęs, atsižadėjo savo puikybės ir ištekėjo už kaimynų bernelio.