Verčiau nebūčiau tyrinėjęs

Iš Vikišaltiniai.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Verčiau nebūčiau tyrinėjęs
Lazdynų Pelėda
Išspausdinta „Vienybėje“, 1912 m., Nr. 14

Nedėtas - ne kiaušinis,
Negimdytas - ne vaikas.

Geras buvo Juozas, vienu žodžiu, geras. Tikėjo visais, visus už brolius laikė, visada linksmas buvo ir, nors jau arti šimtelio metų pragyveno, nenubodo jam gyvenimas.

Daugelis jam užvydėjo1, daugelius kvailiu vadino, o kiti šventuoju pripažino, o kiti sakė - kelmas, akmuo, ne žmogus.

Kitąsyk nuvažiavo senis Juozas miesčiukan už keleto mylių, pašėrė arklį, paglostė ir, pametęs vadžias, eina sau, kur jam reikia.

- Dėduk, dėduk! - sako jam kažin koks žmogus, - ei dėduk, kaip gali taip gyvuliu įsitikėti; viena, kad paėdęs gali tave palikti, senatvėje pėsčiam nesmagu bus grįžti, antra, gali kas pavogti.

- Kas čia vogs, kam čia smagu man skriaudą padaryti senam; savo Širveliu aš tikiu visai: kol aš pareisiu, nė žingsnio nesitrauks, aš jį žinau.

- Klausyk, dėduk, nors senesnis esi, įsidėk mano žodžius: netikėk gyvulio gerumu ir protu, augintinio už vaiką nelaikyk ir žmonai teisybės nesakyk.

Ir persiskyrė juodu. Seniui į širdį skverbėsi tie žodžiai: kaip tik jis turi augintinį ir žmoną, abu labai mylimi - ištirsiu juos, galvoja sau.

Nuėjo su reikalais, sutruko kiek, pareina, - arklio - nė pėdsako; kur, kaip, ar kas nematė - klausia, o žmonės lyg vienu balsu:

- Ėjo ir nuėjo šit į tą šalį.

Susirūpino senis, liūdna jam, kad jį jo mylimas gyvulys prigavo, ir eina pėsčias, ką darys!

Pono dvare buvo labai keistas svetimos šalies paukštis; senis nė namon nesirodo, į dvarą nuėjo, paukštį prisiviliojo ir savo žinioje uždarė gerai.

Lyg atėjo vakaras, dvare visi tarnai sukilo, to paukščio ieško, - nėra ir nėra! O čia ir senis namon įeina, žmona jam naujieną sako: paukščio, girdi, neranda!

Senis pagrasino žmonai:

- Cit, - sako, - aš sužinojau, kad neišpasakomai gardi tokio paukščio mėsa, - ot, pareidamas susigavau, tu tik niekam nė žodelio, išsikepsim pasigarduoti!

- Gerai, gerai, kur aš sakysiu, tik duok tuoj, aš jį pakepsiu!

Išėjo vėl senis, antį sugavo, apdraskė plunksnas, nukirto galvą, kojas, kad boba nepažintų, ir atneša.

Nutaisė boba, nuvalė, vos ryto meto sulaukė, taip jai rūpi kepti.

Senis nuo ryto vėl kažkur išėjo. Boba kepa, spirgina, bet ją taip lyg dyguliai ramsto, kad kaip nors Simonienei pasakius, - boba rimta, daugiau niekam! Ir Petrienė ne kokia. Tik išeisiu, - sudegs mėsa!

O čia ir beįeinanti Jonienė. Susisveikino.

- O kas čia pas tave per pokylis: kvepi lyg per velykas? - klausia.

- Nesakysiu! čia yra toks dalykas, vyras uždraudė sakyti!

Kaimynė ir nustojo klausus, kitą kalbą užveda.

- Klausyk, tau vienai pasakysiu, tik niekam nė žodžio!

- Lyg į vandenį, nebijok!

Ir apsakė Juozienė viską, apsakius ištraukus parodė, dar ir paragauti skiltelę atplėšus davė.

Suvalgė, pirštus aplaižė ir ėmė ruoštis eiti, nenusėdi boba.

Nuėjo, ir nė pusės valandos nepraėjo, kai visos sodžiaus bobos žinojo, kad Juozas senis, toks doras ir rimtas, dvaro paukštį pavogė ir papiovė. Žinia lig dvaro nuėjo, o kai kitąkart ponai valią turėjo, liepė Juozą pakarti.

- Palaukit, ponuli, - sako Juozas, - leiskit man savo turtą aprūpinti.

Leido ponas. Senelis atsisveikino su žmona, su augintiniu, kurį lyg sūnų augino ir mylėjo, ir sako:

- Kas duobę man kas, tam palieku visus varinius, kas mane užkas - visus sidabrinius, o kas mane pakars - visą auksą.

- O man nieko neliksi? - rėkia boba. - Už mano triūsą, ką tau ilgus metus tarnavau, nieko neliksi?

Tuo tarpu augintinis pripuolė:

- Tėtuši, aš tave ir pakarsiu, ir duobę iškasiu ir palaidosiu, tai man bus ir variokai, ir sidabriniai, ir auksas!

Tada tarė senis: tenai ir tenai yra paukštis gyvas, atsiimkit sau jį! Tiek metų ponui tarnavau, ir man gana buvo paskolos, kad mane nubaustų. Mylėjau arklį, dar dižiau savo gyvenimo draugę, ir visi apgavo, visi apgavo! - ir apsiverkė senis.

Sužinojo apie viską žmogus, kuris patarė seniui visus ištirti, sugalvojo jį aplankyti, tikėdamas dovanos gauti, ir atkeliavo pas jį.

Bet kaip nustebo: rado senelį visai silpną, liūdną. Pamatęs jį įeinant, vietoje padėkos ir dovanų senis tais žodžiais jį sutiko:

- Ką aš tau padariau, brolau? už ką taip mane nuskriaudei?

- Aš, aš? - nestebo svečias, - aš tamstai akis atvėriau, teisybę pasakiau.

- Sugriovei gyvenimą, užnuodijai! atėmei viską, bet ką to vieton davei, ką?

- Teisybę, - atsakė svečias.

- Likit sveiki! - tarė senis, - aš nebegaliu gyventi! - atsiduso, ašaros parietėjo per jo veidą, senis gulėjo negyvas.

1912 m.


1Pavydėjo.