Vienas iš daugelio

Iš Vikišaltiniai.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Vienas iš daugelio
Lazdynų Pelėda
Pirmą kartą publikuota 1900 m.


Buvo tai mažame Žemaitijos miestelyje. Žmonių būrelis stovėjo susirinkęs pas mažą trobelę. Bobos pasakojo kažin ką viena kitai, o visos nelinksmos buvo, susirūpinusios. Įėjau į trobelę. Viduj trobos, ant lentų, keturiomis degančiomis žvakėmis apstatytų, gulėjo jauna mergina ar moteriškė. Priegalvy stovėjo sena moteriškė ir, žiūrėdama į mirusią, verkė.

- Bene tamstos duktė? - paklausiau verkiančios.

- Taip, - tarė, - tą vieną turėjau, ir tos dievas paieškojo... oi, oi, vienas vargas - ne vargas, o kad susirinks du trys - nors pablūsk. Ot, dabar ir tas mažas kūdikėlis cypia, varguolėlis, inkščia lopšely; žinai, gyvas daiktas ėsti nori, o ką duosi? Nei karvės, nei pieno nėra iš ko nusipirkti... nupirkau kringelį ir maitinu, o ką darysi?

Tikrai, šoninėje, ant karties pakabintame lopšelyje, verkė kūdikis. Priėjau prie lopšio. Skaruliuose suraišiotas gulėjo menkas pageltonavęs vaiko kūnelis ir vaipydamasis traukė sultį iš mirkyto kringelio, surišto į skepetėlę.

- Ot, - tarė senoji, - bliauja ir bliauja, žmogui širdį traukia laukan; niekuo nekaltas, o kenčia... Kad bent dievas pasigailėtų ir atsiimtų - jo vargo pasigailėtų.

- Tai mirusios? - paklausiau, rodydama į vaiką.

- Taip; šešioliktus metus ėjo, reikėjo vargo paieškoti - tasgatės galvą padėjo; o ir kūdikis, žinai, poniškas vaikas, visa ko bijo; kaip dabar jį auginsi, ot, tik vargą kentės...

* * *

Kaip augo, taip augo, bet vis dėlto augo mažulytis; nevešlus buvo, o juk bado nekentėjo: močiutė iš paskutiniųjų pirko kavos pakelį už keturias kapeikas ir cukraus už penkias, ir to retai kuomet užteko ilgiau kaip savaitei.

- Juk badu nemarinsi, - mėgdavo sakyti, - jie niekuo nekaltas.

Praėjo pora metų. Jau Jonelis vaikščiojo. Vis atlikęs buvo, ir vaikai „nevelėliu“ jį pramanė - vaikai, mat, gailestingumo neturi. Kaipgi nepravardžiuos; visi vaikai būriais visokius žaislus sau išrado: didesnieji po gatves su žydukais laidėsi, mažesnieji lakstė, keldami kojomis į aukštą dulkių debesis, o Jonelis susitraukęs ant pamato sėdėjo: tai jam dulkės širdį spaudė, tai šalta buvo; sėdėjo, vargšas, iš įdubusios krūtinės sunkiai kvėpavo ir liūdnai žiūrėjo į dangų, į lakstančius paukštelius.

Neilgai ir jis galėjo valiūkauti; nė justi nepajuto, močiutė mirė ir liko pats vienas šiame pasauly. Ir paėmė Jonelį svetimi žmonės - taip iš gailestingumo; pas krosnį leido gulėti; apie pagalvį nė minėti neminėjo: „bene toks išmano!“ Senutės ir motinos drabužius išpardavė: už ką gi dykaduonį laikytų.

Kaulai Joneliui gėlė nuo kietų plytų; nesiguodė, nes ir kam gi guosis? Kentėjo.

Vieną kartą tarė Jonelis moteriškei, kuri jį priėmė į namus:

- Oi, oi, kad aš turėčiau sparnelius kaip tie paukšteliai, lėkčiau prie motinėlės, tenai... čia taip sunku!

Boba pradėjo juoktis:

- Kokius čia darbus dirbi? Pakyrėjo valiūkauti! Kad taip lakstyti nori, bėk miestan, duonos be neparsineši.

Ir pasiuvo Joneliui dryžas kelines iš dviejų senutės prikyščių ir išleido jį miestan.

Nežinojo Jonelis, ko prašyti reikia, vaikščiojo nevaikščiojęs - niekas nieko nedavė, širdelė skaudėjo ir alpo. Prie pompos rinkoje pamatė moteriškę bepilant vandenį ir priėjęs paprašė; vandens šalto atsigėrė, ir, rodos, geriau buvo, tik kojos smilko!

Turgaus dieną Jonelis vis galėjo šiek tiek širdelę atgaivinti: tai atsitiko rasti pabertų uogų, rado vėl pusę kringelio ant žemės ir tą maž šuo nepagavo, bet jis paskubėjo, kitur užtiko žirnių saujelę - ir tą dieną buvo poniškai pavalgęs. Žiemos laiku sunkiau buvo: nieko negalėjo rasti rinkoje, nes sniegas visa pridengė.

* * *

Brėško jau: žiemos pūga ūžė ir kaukė, o Jonelio širdelėj taip liūdna buvo. Visą dieną vaikščiojo, o nieko negavo; jis nemokėjo giedoti, kaip tie elgetos prie Plerijono kryžiaus, - už ką gi jam duos kas?

Vakare parėjo namo. Boba kažin ko pikta buvo; susimušusi ką tik su girtu vyru, dar tebešėlo.

- Parsivilkai jau, rupūžiuk! Žinai kur būti dieną, o sprogti žinai kur pareiti! - sušuko, pamačiusi Jonelį.

Joenliui širdis apkaito, liesomis savo rankomis akis užsidengė, bet verkti negalėjo; kažin kas jam pasidarė: drebėjo iš šalčio kaip epušė lapelis. Stovėjo valandą, paskui, sermėgėlę apsivilkęs, pro duris išspruko.

- Eisiu, - manė sau, - eisiu, poną Dievą prašysiu duonelės...

Ėjo stačiai į rinką: tenai žydų krautuvėse šviesu dar buvo; pro krautuves nuėjo į bažnyčią. Į šventorių įėjo: čionai buvo tamsu, visai tamsu; pro varpinę eidamas, stabtelėjo valandėlę - čionai, rodos, šilčiau, vėjas neužpūtė...

Priėjo prie bažnyčios durų, paklibino - uždaryta... Sėdos vaikas ant slenksčio, priglaudė galvą.

- Kaip prašysiu Dievo? - klausė pats savęs. - Sako, jog Dievas esąs visagalis, tik reikią mokėti, kaip prašyti. Bet kaip? Nemoku! Nemoku! - išdžiūvusias savo rankeles iškėlė ir užlaužė: - Dieve, Dieve! Pasigailėk manęs!

Ir rodėsi vargdieniui, kad jo širdelė linksmesnė pasidarė. Prisiglaudė prie durų... ne, ne prie durų, tai jam rodės, jog dabar puikiame kambaryje buvo, puikesniame nekaip Joškės šoninis, kur kitą kartą su močiute šildėsi pas krosnį... Ot, ir lova... Kokia minkšta ir šilta... Močiutė Jonelį paėmė, priglaudė ir paguldė; oi, kaip malonu, kaip malonu kūdikiui; seniai jo niekas nepriglaudė! Močiutė ranką jam ant galvos padėjo ir tarė: „Miki, miki, Joneli, mažiulėli!“

Jonelį apėmė šiluma.

Bet pas duris jo nebuvo matyti, nes sniegas, vėjo varomas, pridengė vaiką - tik iš po sniego skvernelis juodavo.

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Rytojaus rytą rado elgetos pas bažnyčios duris negyvą vaiką. Niekas neatsišaukė, niekam nebuvo reikalingas. Elgetos įdėjo jį į baltą grabelį, nunešė į pakapę ir užkasė.

Kur dingo Jonelio dūšia? Be maldos, be išpažinties, pagaliau nė kunigas jo nepašlakstė, kaip tų, kur pašventintoje žemėje ilsisi.

1900 m.