Vilko nasrai
| Vilko nasrai |
|---|
| Lietuvių etiologinė sakmė |
Kitą kartą žmonės labai mylėjo šunis. Kiekviena šeimyna laikydavo šunį ir tam šuniui gerai duodavo ėsti dėl to, kad ir šunys buvo geri. Viena boba savo ištikimam šuniui vietoj duonos gabalo metė karštą akmenį tiesiai į snukį. Šuo, apžiojęs akmenį, kaukdamas išbėgo į mišką. Ten dievas jam pasakė, kad gali nebeiti žmogui tarnauti, bet be jokio darbo nueiti į namą su galvijais arba kur kitur ir pjauti žmonėms naudingus gyvulius. Tam šuniui dėl to, kad apdegęs, snukis pasidarė juodas. Ir jį žmonės pavadino vilku dėl to, kad jis visur valkiojasi.